Įkyri mintis galvoje vertė šokti iš lovos. Aš taip ir padariau. Ji ragino mane autis batus, susikrauti nedidelėn kuprinėn pačius reikalingiausius daiktus ir pasiimti piniginę. Taip ir padariau.
Nesivadovavau jokia logika ir neturėjau jokio tikslo, tik jaučiau, kad turiu daryti kažką kitaip, nei iki šiolei, nes taip ilgiau nebeištversiu. Kitaip mano gyvenimas bus toks kaip mano tėvų.
Visados maniau, kad depresijai skiriama per daug dėmesio, kad šiuo žodžiu svaidomasi į kairę ir į dešinę (lygiai kaip ir tuo žodžiu iš M raidės, kurio
Bet aš nežinojau, kad depresija – labai sunki liga.
Mano bendramokslės nė neįsivaizdavo, kas yra tikroji depresija.
Tai ne tik baisus liūdesys. Jeigu atvirai, tai liūdesys mažai čia kuo dėtas. Depresija – tai tyriausias skausmas, ir aš atiduočiau
Man truputį neramu dėl to, kad paskutinį kartą verkiau, kai mokykloj sužinojau, kad Ijanas žuvo automobilio avarijoje. Tada raudojau Deimono glėbyje. Ne kieno kito, o
Bet nuo to karto iš mano akių daugiau neišriedėjo nė viena ašara, ir taip tęsiasi jau antrus metus.
Daugiau tiesiog nebeišspaudžiau nė ašarėlės. Nei dėl tėvų skyrybų, nei nuteisus Koulą, nei Deimonui parodžius savo tikrąjį veidą, nei Natali smogus man į nugarą. Tačiau nuolat galvoju, kad vieną gražią dieną vis tiek palūšiu ir tada išverksiu akis, įsikniaubusi į pagalvę. Raudosiu taip, kad net supykins.
Bet taip neatsitinka, aš ir toliau
Nebent tą didelį norą pabėgti nuo visko. Ta nerami mintis, neaiški ir sunkiai apčiuopiama, verčia paklusti jos raginimui. Nežinau kodėl, negaliu nieko paaiškinti, bet ji vis tiek kirba ir aš negaliu jos numaldyti.
Visą vakarą prakiurksojau autobusų stoty laukdama, ką ji man pasufleruos.
Paskui nuėjau prie bilietų kasos.
– Ko pageidausit? – abejingai paklausė manęs moteris.
Trumpai pagalvojusi tariau jai:
– Noriu nuvažiuoti į Aidahą aplankyti savo sesers, nes ji susilaukė kūdikio.
Moteris nesmagiai dirstelėjo į mane. Prisipažinsiu, aš irgi pasijutau nejaukiai. Neturiu jokios sesers ir niekada nesu buvusi Aidahe, tačiau toks melas tuokart toptelėjo galvon ir aš jį leptelėjau. Moteris sėdėjo ir valgė keptą bulvę. Ši gulėjo sviestuotam folijos dubenėly, apipilta grietine. Todėl visai suprantama, kodėl man švystelėjo galvon kaip tik šita valstija. Man juk nesvarbu, kur važiuoti. Koks skirtumas.
Pagalvojau, nuvažiavusi į Aidahą vėl nusipirksiu bilietą ir trauksiu kur nors toliau. Gal į Kaliforniją. Gal į Vašingtoną. O galbūt patrauksiu į pietus ir apžiūrėsiu Teksasą. Visąlaik įsivaizdavau šitą kraštą kaip beribius dirvonus su daugybe pakelės užeigų ir kaubojiškų skrybėlių. O žmonės Teksase, mano galva, kažkodėl visi labai blogi ir šiaip jau kitokie. Gal jiems pavyks savo kaubojiškais batais išmušti man iš galvos tas bjaurias nesąmones.
Nieko nejausiu. Juk aš nieko nebejaučiu, pamenat?
Tai buvo vakar. Nusprendžiau šokti iš lovos ir lėkti, išsilaisvinti nuo visų ir visko. Seniai troškau tą padaryti, troškau ištrūkti į laisvę, tik neįsivaizdavau, kad įvyks kaip tik taip. Prieš Ijano mirtį mudu svajojom susikurti netradicinį gyvenimą. Norėjom atsiriboti nuo visko, kas iš anksto nuspėjama, kas daro mus visuomenės tranais, kurie kasdien keliasi tuo pačiu laiku ir vėl iš naujo kartoja vakarykščią dieną. Mes troškom tik su kuprine keliauti po platųjį pasaulį – dėl to aš tądien kavinėje ir užsiminiau apie tai Natali. Aš turbūt iš dalies tikėjausi, kad ji pritars aistrai, kuri vienijo mane su Ijanu, ir leisis su manim į kelionę, bet mano viltys kaip visada nuėjo šuniui ant uodegos.
– Ar galiu atsisėsti? – klausia tarpueily stovinti pagyvenusi moteris, spausdama prie krūtinės gelsvai žalią rankinę.
– Žinoma, prašom, – atsakau jai ir nusišypsau.
Man visai nesinori šypsotis, bet aš bijau suteikti jai pagrindo manyti, jog esu vargana jauna pasiklydusi siela, kuriai reikalinga nemaža dozė seno žmogaus gyvenimiškų patarimų.
Užkėlusi į lentyną virš galvos kelionkrepšį, moteris įsispraudžia ant sėdynės šalia manęs. Drūtoka, bet neapsileidusi. Ir maloniai kvepia.
– Esi jauna, – taria man. – Kur trauki?
