– Aš nesakiau, kad jis ten dirba, be to, jis atrodė kaip nesantuokinis… Adamo Levino5 sūnus. Ir dar… – Natali pasuka virš galvos pirštu tarsi laukdama, kol prisimins dar kokį nors tinkamą pavyzdį. – Ir dar kaip Jensenas Aklesas6, o mūsų žavioji Drovuolė, paprašyta jo duoti telefono numerį, atkirto esanti lesbietė.
– Užsičiaupk, Nat! – užrinku supykusi dėl tokio jos liguisto potraukio viską perdėti. – Jis nebuvo panašus nė į vieną tavo išvardytą garsenybę. Paprastas vaikinas, ir ačiū Dievui, visai nepriekabus.
Natali numoja į mane ranka ir nusisuka į Deimoną.
– Tiek to. Esmė ta, kad ji meluoja norėdama atbaidyti nuo savęs visus vaikinus. Nė kiek nenustebčiau, jeigu ji išrėžtų kokiam vaikinui užsikrėtusi chlamidijom ir turinti neišnaikinamų gaktinių utėlių.
Deimonas pratrūksta kvatotis.
Sustoju tamsoje vidury šaligatvio ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Susinervinusi imu kramtyti žandą.
Natali susizgrimba, kad nebeinu šalia jos, ir apsisukusi atbėga prie manęs.
– Gerai jau, gerai! Klausyk, aš nenoriu, kad suknistum sau vakarą, supranti? Tiesiog sakau, kad jeigu kas nors – na, dar ne visiškas kuprius – bandys tave kalbinti, tai pasistenk iš karto jo neatstumti. Juk nieko blogo, jei abu pasikalbėsit ir apsiuostysit. Aš gi neprašau tavęs lėkti pas jį į namus.
Aš jos nekenčiu. O juk davė žodį to nedaryti!
Deimonas prieina prie jos iš už nugaros ir apkabina per liemenį, įsikniaubia veidu į kaklą ir murkia.
– Gal tu geriau leisk jai elgtis kaip tinkamai, mažule. Nebūk tokia priekabi.
– Ačiū, Deimonai, – linkteliu galva.
Jis man pamerkia akį. Natali sučiaupia lūpas ir ištaria:
– Tu teisus, – paskui išmeta aukštyn rankas ir priduria: – Daugiau nė žodžio. Prisiekiu.
– Puiku, – tariu aš ir mes pradedam eiti. Man nuo jos aulinių jau skauda kojas.
Prie įėjimo į sandėlį milžinas apsaugininkas su ant krūtinės sukryžiuotomis didžiulėmis rankomis įdėmiai nužvelgia mus prie durų.
Ištiesia ranką. Natali įsižeidusi susiraukia.
– Kas yra? Ar jau Robas reikalauja mokėti?
Deimonas įkiša ranką į užpakalinę džinsų kišenę ir išsitraukia piniginę, pašlamina banknotais.
– Dvidešimt žalių galvai, – sukriokia milžinas.
– Dvidešimt? Tau ką? Visai pasimaišė? – suspiegia Natali.
Deimonas švelniai nustumia ją į šalį ir įbruka milžinui į saują tris banknotus po dvidešimt dolerių. Šis susikiša pinigus į kišenę ir pasitraukia praleisdamas mus į vidų. Aš prasmunku pirma, o Deimonas uždeda Natali ant juosmens ranką ir stumteli ją prieky savęs.
Praeidama pro milžiną ji piktai burbteli:
– Turbūt sau pasiliks. Reikės paklausti Robo.
– Eime eime, – paragina Deimonas ir mes prasmukę pro duris patenkam į ilgą, tamsų koridorių su vienintele mirksinčia halogenine lempele, o jo gale prieinam krovininį liftą.
Lifto kabinai užsidarant, garsiai klankteli metalinės durys, ir mes su didžiausiu triukšmu pradedam leistis į apatinį rūsį. Tai tik vienas aukštas, bet liftas taip barška, kad, atrodo, tuoj nutrūks nuo lynų ir mes tėkšimės žemyn. Su kiekvienu metru leidžiantis vis gilyn į „Pogrindžio“ gelmes, iš rūsio į mūsų lifto narvą atsklinda vis garsesnis būgnų griausmas ir įkaušusių koledžo studentų bei, labai tikėtina, didesnės dalies iškritusiųjų iš universiteto, įsismarkavęs spygavimas. Smarkiai dunkstelėjęs į grindis liftas sustoja, kitas milžinas atidaro mums duris ir išleidžia.
Natali bumbteli man į nugarą.
– Greičiau! – sušunka ji ir pastumia mane į priekį. – Man regis, dabar groja „Four Collision“! – Jos balsas perrėkia triukšmą ir mes įlekiam į pagrindinę salę.
Natali čiumpa Deimonui už rankos ir taikosi sugriebti manąją, bet aš jau žinau, kas toliau bus, tad nesirengiu spraustis į trypiančių suprakaitavusių kūnų jūrą, juolab su tais kvailais batais.
– Nagi, eime! – ragina ji kone maldaudama. Paskui palei surauktą nosį susimeta gili nepasitenkinimo raukšlė, ji stveria mane už rankos ir prisitraukusi prie savęs surinka: – Nebūk mažvaikė! Jeigu kas pastums, aš pati išspardysiu jam užpakalį, supratai?
Deimonas stovi šalia jos ir man šypsosi.
– Gerai jau! – nusileidžiu ir einu su jais, o Natali taip tempia man už rankos, kad gali ir pirštus išsukti.
Mes prasibraunam į šokių aikštelę ir kurį laiką Natali, kaip ištikima geriausia draugė, pasiglausto palei mane, kad nesijausčiau atstumta, o tada paskęsta Deimono glėbyje. Kas žino, gal ji ten su juo ir mylisi vidury aikštelės, bet niekas nekreipia į juos dėmesio. Aš tą pastebiu, nes esu turbūt vienintelė mergina, atėjusi be vaikino, o jie visi čia tuo užsiima. Pasinaudojusi proga sprunku iš šokių aikštelės ir patraukiu prie baro.
– Ko norėsi? – klausia šviesiaplaukis vaikinas už baro, kai aš pasistiebusi ant pirštų galų šasteliu ant laisvos baro kėdės.
– Romo su kola.
Jis nusisuka suplakti man gėrimo.
– Mėgsti stipriai, a? – klausia jis berdamas į taurę ledo. – Gal parodysi man savo asmens dokumentą? – Plačiai nusišypso.
Suraukiu lūpas ir atrėžiu:
– Gerai, parodysiu, bet tu man pirma parodyk leidimą prekiauti alkoholiu.
