Jis atsuka man nugarą ir aš iš visų jėgų bandau susilaikyti nesusijuokus. Man juokinga visai ne dėl to, kad jis verkė žiūrėdamas „Užrašų knygelę“, o kaip nusižeminęs tai prisipažino.
Pratrūkstu juoktis. Tiesiog nebesusivaldau ir pradedu kvatotis.
Endrius staiga atsisuka į mane, akys didelės kaip kukuliai, valandėlę piktai spokso į mane. Garsiai aikteliu, nes jis čiumpa mane ant rankų, persimeta per petį ir išneša iš ligoninės į lauką.
Aš taip nuoširdžiai juokiuos, kad net ašaros ištrykšta. Aišku, juoko ašaros, o ne tos, kurių jau niekada nebelieju po Ijano mirties.
– Paleisk! – daužau kumščiais jam nugarą.
– Sakei, nesijuoksi!
Po šito mane dar labiau suima juokas. Aš taip kvatojuos ir leidžiu tokius keistus garsus, kad nė pati nežinojau gebanti juos skleisti.
– Endriau, labai prašau! Paleisk mane!
Pro marškinėlius pirštais įsikertu jam į nugarą.
Pagaliau po kojomis pajuntu žemę. Pažvelgiu į jį ir liaujuosi kvatojusis, nes noriu, kad jis su manim pasikalbėtų. Negaliu leisti jam palikti tėvo.
Bet jis prabyla pirmas:
– Aš gi sakiau, kad negaliu verkti prie tėvo.
Švelniai paliečiu jam ranką.
– Tada neverk, tik pabūk prie jo.
– Negaliu pasilikti, Kemrina.
Jis įdėmiai žiūri man į akis, ir iš jo žvilgsnio suprantu, kad ne mano valioje jį perkalbėti.
– Dėkoju, kad bandai man padėti, bet šito padaryti aš vis tiek neįstengsiu.
Nenoriai, bet linkteliu.
– Gal kada nors mūsų kelionėje, kuriai tu pasirašei, mes ir galėsime vienas kitam papasakoti tai, ko dabar nedrįstam sakyti, – ištaria jis, o širdis, išgirdus jo balsą, kažkodėl keistai sutvaksi.
Krūtinėje kažkas suplazdena, čia pat, tarp krūtų, iškart po krūtinkauliu.
Endrius žvaliai man šypsosi, žalios dailios formos akys spindi švelnių bruožų veide.
– Na, tai ką nusprendei? – klausia jis, stovi sukryžiavęs rankas ir smalsiai žiūri į mane. – Ką man daryti? Pirkti tau lėktuvo bilietą ar vis tik nusprendei keliauti autobusu į Teksasą, į Niekur?
– Ar tu
Negaliu patikėti savo ausimis, tuo, ką girdžiu, o tuo pačiu ir labai trokštu, kad tai būtų tiesa. Sulaikiusi kvapą laukiu jo atsakymo.
Šyptelėjęs jis taria:
– Taip, tikrai noriu.
Plazdenimas krūtinėje staiga virsta kunkuliavimu, mano veidą nušviečia plati šypsena ir aš dar ilgai negaliu jos suvaldyti.
– Tik aš turiu vieną didelį nusiskundimą, – taria jis ir pakelia pirštą.
– Kokį?
– Man baisiai nepatinka važiuoti tuo sumautu autobusu.
Tyliai prunkšteliu, išdrįstu mintyse prisipažinti, kad tai ir man nepatinka.
– O kaip tuomet keliausime?
Jis šypteli puse lūpų ir sako:
– Galime važiuoti mano automobiliu. Aš vairuosiu.
Net nesudvejojusi atsakau:
– Gerai.
– Gerai? – nustemba jis ir nutyla. – Ir viskas? Sėsi į mašiną su vaikinu, kurio beveik nepažįsti, ir tikėsi, kad jis tavęs neišprievartaus kur pakely? Man regis, mes apie tai jau kalbėjom, ką?
Pakreipiu į šoną galvą ir sukryžiuoju ant krūtinės rankas.
– Argi būtų kitaip, jei būtume susipažinę kur nors bibliotekoje, o po dienos kitos sutikčiau viena važiuoti su tavim automobiliu? – Paskui kryptelėjusi galvą į kitą pusę kalbu toliau: – Visi pradeda draugauti nuo pažinties, Endriau, bet ne kiekvienam lemta susipažinti su žmogum, kuris išgelbėja tave nuo prievartautojo, o paskui – kone tą patį vakarą – dar nusiveža aplankyti savo mirštančio tėvo. Mano galva, tu pasitikėjimo testą išlaikei jau gerokai anksčiau.
Šyptelėjęs kaire puse lūpų jis nutraukia mano nuoširdų prisipažinimą ir taria:
– Vadinasi, šita kelionė buvo mūsų pasimatymas?
– Kas? – prajunku. – Ne! Čia tik palyginimas.
Suprantu, kad jis pastebi mano nukaitimą, todėl skubu nukreipti kalbą kitur, kad nematytų mano kaistančių skruostų.
– Juk žinai, ką turiu omeny.
Jis šypsosi.
– Taip, žinau, bet tu man esi skolinga „draugišką“ vakarienę su geru kepsniu.
Tardamas žodį „draugišką“ suklapsi dviem abiejų rankų pirštais, parodydamas kabutes. Šypsena ir toliau nedingsta nuo jo veido.
– Taip, skolinga, prisipažįstu.
– Vadinasi, sutarta, – sako jis, paima mane už parankės ir veda į taksi, laukiantį prie automobilių aikštelės. – Paimsime iš stoties tėvo automobilį, užlėksim trumpam į jo namus, aš paimsiu keletą daiktų ir leisimės į kelią.
Endrius atidaro užpakalines taksi dureles ir įsodina mane pirmą, paskui pats įsliuogia šalia ir užtrenkia.
Taksi išvažiuoja iš aikštelės.
– Oi, pirmiausia turbūt reikėtų susitarti dėl kelių pagrindinių taisyklių.
– Šit kaip? – atsisuku į jį ir smalsiai žiūriu. – Kokios tos taisyklės?
Jis šypsosi.
– Pirmoji: mano automobilis, mano ir muzika. Tikiuosi, smulkiau aiškinti nereikia.
Užverčiu aukštyn akis.
– Vadinasi, turėsiu sėdėt šalia tavęs vienam automobily ir visą laiką klausytis klasikinio roko?
– Niekis, priprasi.
– Visą vaikystę teko klausytis klasikinio roko ir vis tiek nepripratau.
– Antroji, – sako jis ir iškelia du pirštus, visai nekreipdamas dėmesio į mano priekaištą. – Turėsi daryti viską, ką liepsiu.
Staigiai lošteliu atgal ir suraukusi kaktą atšaunu:
– Ką? Kokią nesąmonę čia sumąstei?
Jis šypsosi dabar nuo ausies iki ausies.
