Visu kūnu atsisuku į jį, nugara atsiremiu į taksi dureles ir nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų. Smarkiai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man nepatinka tai, ką regi mano akys. Kol kas neįžvelgiu nieko, kas būtų ne mano skonio. Tiesą pasakius, jeigu dabar nebūčiau nusistačiusi prieš seksą, pasimatymus, draugystę ar meilę, tai Endrius Perišas būtų kaip tik tas vaikinas, kuriam nedelsdama pulčiau į glėbį ir dėl kurio Natali neabejotinai varvintų seilę.
Jo vardą dėvėtų ant savo papų.
– Niekuo tu ne „blogas“, – tariu. – Tik aš linkusi susidėti su… ramesniais.
Endrius trečią kartą atlošia galvą ir garsiai juokiasi.
– Ramesniais? – pakartoja kvatodamasis. Keliskart linktelėjęs galvą priduria: – Taip, ko gero, tu teisi, aš nesu iš ramiųjų. – Kilsteli vieną pirštą aukštyn, lyg norėtų pasakyti kai ką labai svarbaus. – Bet man iš viso to, ką pasakei, keisčiausia yra tai, kuo viskas baigiasi. Kaip manai, kodėl?
Kaip jam pavyko atsirevanšuoti? Aš šito tikrai nesitikėjau.
Žiūriu į jį ir laukiu atsakymo, nors klausimą uždavė jis, o ne aš. Endrius ir toliau šypsosi, tačiau dabar jo šypsnys švelnesnis, jautresnis, ne toks atsainus.
Jis tyli ir nieko nesako.
– N-nežinau, – tyliai ištariu ir pakeliu į jį akis. – Koks skirtumas?
Endrius vos pastebimai palinguoja galvą ir žiūri tiesiai prieš save, o mūsų taksi įvažiuoja į stoties stovėjimo aikštelę. Joje stirkso vienintelis Endriaus tėvo 1969-ųjų „Chevy Chevelle“. Akivaizdu, kad jie abu pametę galvas dėl senovinių automobilių.
Endrius užmoka vairuotojui ir mes išlipam.
– Labanakt, – palinki jam ir pamoja nuvažiuojančiam ranka.
Susimąsčiusi ir tyli važiuoju į Endriaus tėvo namus, mintyse perkratau visa, ką jis kalbėjo, bet veikiai liaujuosi, vos tik mes įriedam į nepriekaištingai tvarkingą tėvo namo kiemą.
– Oho, – išsižiojusi net aikteliu ir išlipu iš automobilio. – Tai bent nemažas namas.
Jis užtrenkia dureles.
– Taip, mano tėvas turi sėkmingai verslą plėtojančią statybos ir dizaino kompaniją, – ramiai atsako jis. – Eime, nenoriu gaišti laiko, nes Eidanas gali mus užklupti.
Einu kartu su juo vingiuotu, vaizdingu takeliu prie paradinių triaukščio namo durų. Čia viskas taip prabangu, nepriekaištingai tvarkinga, kad man sunku įsivaizduoti jo tėvą gyvenant tokiame name. Žmogelis atrodo toks paprastas, toli gražu ne koks materialistas kaip mano motina.
Pamačiusi tokį namą mano mama nualptų.
Endrius susiranda reikiamą raktą ir įkišęs į spyną pasuka.
Durys atsirakina.
– Nenoriu smalsauti, bet kodėl tavo tėvas nori gyventi tokiam milžiniškam name?
Fojė kvepia cinamono aromatų mišiniu.
– Ne, čia jo buvusiosios užgaida, ne jo. – Nuseku įkandin jo prie baltų laiptų, nuklotų kiliminiu taku. – Linda buvo puiki moteris. Ta, apie kurią jis kalbėjo ligoninėje. Bet ji su tėvu ilgai neištvėrė, ir aš jos nė kiek nekaltinu.
– Maniau, pasakysi, kad ji tekėjo už jo dėl pinigų.
Lipdamas laiptais Endrius pakrato galvą.
– Ne, nieko panašaus. Mano tėvas tiesiog nesugyvenamas.
Endrius įsikiša raktus į priekinę džinsų kišenę.
Jam lipant prieky manęs žvilgteliu į jo dailų džinsais aptemptą užpakaliuką. Įsikandu apatinę lūpą, o paskui už tai mintyse save išbaru.
– Štai mano kambarys.
Įeinam į pirmą kambarį kairėje. Jis beveik tuščias ir veikiau primena sandėlį nei kambarį, tik kelios dėžės riogso sukrautos viena ant kitos palei rausvai pilką sieną, kažkokie treniruokliai ir keista indėno statula, nustumta į tolimiausią kampą ir iki pusės uždengta plastiko plėvele. Endrius eina per kambarį prie sieninės drabužių spintos ir uždega joje šviesą. Aš lieku stovėti vidury kambario sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ir slapčiom dairausi, nes nenoriu pasirodyti pernelyg smalsi.
– Sakai, kad čia tavo kambarys?
– Taip, – patvirtina jis iš spintos. – Kai parvažiuoju namo, o gal kada sumanysiu čia apsigyventi.
Prieinu prie spintos ir matau jį kažko ieškantį tarp drabužių, sukabintų lygiai taip, kaip pati kabinu.
– Matau, tu irgi pedantas.
Jis klausiamai žiūri į mane.
Bedu pirštu į drabužius, sukabintus pagal spalvą ant vienodų juodų pakabų.
– Oi, ne, nė iš tolo, – paneigia jis. – Ateina tėvo namų tvarkytoja ir sukabina. Dėl manęs drabužiai gali būt ir nekabinti, juo labiau pagal spalvą. Tai per… Pala… – jis išlenda iš spintos ir šnairuoja į mane. – Tu šitaip kabini drabužius? – Endrius ištiesia ranką ir brauko pirštu pirmyn atgal per sukabintus marškinius.
– Taip, – atsakau jam, bet man nesmagu tai pripažinti. – Man patinka tvarka ir kai kiekvienas daiktas savo vietoj.
Endrius nusijuokia ir toliau stumdo pakabus su marškiniais. Beveik nesirinkdamas nutraukia kelias poras marškinių ir džinsų ir užsimeta ant rankos.
– Ar tavęs tai nenervina? – klausia.
– Kas? Tvarkingai sukabinti drabužiai?
Šypsodamasis atsisuka ir meta man į glėbį surinktą krūvelę.
Droviai dirsteliu į ją, paskui pakeliu akis į jį.
– Tiek to, – sako jis ir rodydamas man už nugaros paprašo: – Ar negalėtum sumesti jų į ana tą kelionkrepšį, kabantį ant treniruoklio?
– Tuoj, – tariu jam ir nueinu.
