Pirmiausia pasidedu drabužius ant juodo vinilinio treniruoklio suolo, tada nusikabinu nuo svarmenų stovo kelionkrepšį.
– Kur trauksim pirmiausia? – klausiu dėdama ant viršaus sulankstytus marškinėlius.
Jis vis dar rausiasi drabužių spintoje.
– Ne, ne, – sušunka iš ten drabužių prislopintu balsu. – Jokių maršrutų, Kemrina. Tiesiog sėsime į mašiną ir važiuosime. Be žemėlapio, be maršruto, be nieko… – Jis iškiša iš spintos galvą ir jau aiškiu balsu nustebęs klausia: – Ką čia darai?
Pakeliu galvą, rankose laikydama nebaigtus lankstyti marškinėlius.
– Lankstau drabužius.
Pasigirsta bilstelėjimas į grindis, kai jis numeta ant žemės juodus sportbačius ir išlindęs iš spintos eina prie manęs. Priėjęs sustoja ir žiūri į mane taip, lyg būčiau prasikaltusi, paima man iš rankų marškinėlius.
– Nesivargink, mažule. Tiesiog grūsk viską į maišą.
Ir parodo, kaip tai daroma.
Nežinau, dėl ko labiau susijaudinu: ar dėl to, kad moko mane netvarkos, ar kad pavadino „mažule“.
Gūžteliu pečiais ir leidžiu jam elgtis su drabužiais kaip tinkamam.
– Juk visai nesvarbu, ką apsirengsi, – sako jis grįždamas į spintą. – Svarbu, kur keliausi ir ką nuveiksi, o ne kuo apsivilksi.
Paskui jis po vieną meta man juodus sportbačius ir aš juos sugaunu.
– Jei gali, tai sukišk į maišą ir juos.
Padarau kaip prašoma. Sumetu batus į krepšį kaip papuola ir net krūpteliu. Gerai, kad batelių padai švarūs, kaip nauji, kitaip būčiau pasipriešinusi.
– Žinai, kada man mergina atrodo seksualiai?
Jis stovi iškėlęs vieną ranką virš galvos ir kažko ieško tarp dėžių, sukrautų ant viršutinės lentynos. Mano akis užkliūva už apatinės tatuiruotės dalies ant kairio šono, kyšančios iš po marškinėlių krašto.
– Hm, nežinau, – atsakau. – Gal kai vilki suglamžytus drabužius? – spėju suraukusi nosį.
– Ogi kai šoka iš lovos ir apsivelka kas po ranka pakliūva, – atsako jis ir nukelia batų dėžę.
Išeina iš spintos nešinas ja ant delno.
– Kai pašoka iš lovos ir nė kiek nesijaudina, kaip atrodo, – va tada man mergina patraukli.
– Aišku, – tariu. – Tu esi iš tų, kurie nemėgsta nei dažų, nei kvepalų ir apskritai visko, kas merginą daro mergina.
Jis paduoda man batų dėžę ir aš klausiamai žiūriu į ją, lygiai kaip ką tik žiūrėjau į drabužius.
Endrius šypteli.
– Ne, ne nemėgstu, o tiesiog manau, kad seksualu tai, kas paprasta.
– Ką man su ja daryti? – klausiu baksnodama pirštu per dangtį.
– Atidaryk.
Droviai dirsteliu į dėžę, paskui vėl į jį. Jis linkteli man padrąsindamas.
Nukeliu raudoną dėžės dangtį ir pamatau joje krūvą kompaktinių plokštelių originaliuose dėkliukuose.
– Tėvas patingėjo įsitaisyt automobilyje MP3 grotuvą, – pradeda aiškinti Endrius, – o keliaujant sunku pagauti tinkamą radijo stotį, kartais iš viso nepagausi jokios bangos.
Paima man iš rankų dangtį.
– Čia bus mūsų oficialus grojaraštis.
Ir plačiai nusišypso, parodydamas visus savo baltus, tiesius dantis.
O manęs juokas neima. Susiraukiu, nutaisau rūgščią miną.
Čia yra visų grupių, kurias jis minėjo važiuojant autobusu, ir dar man negirdėtų, dainos. Esu visiškai tikra, kad devyniasdešimt procentų čia esančių dainų man jau girdėtos, kai gyvenau su tėvais, bet jeigu kas paklaustų, kaip vadinasi viena ar kita, ar iš kokio albumo ir kas ją atlieka, tikrai nepasakyčiau.
– Nuostabu, – atsakau jam sarkastiškai, suraukusi nosį ir nelinksmai šypsodamasi.
O jis dar plačiau nusišypso. Man regis, jam patinka mane kankinti.
14
Ji labai miela, kai ją erzinu. Nes jai tai patinka.
Nesuprantu, kaip aš į tai įsivėliau, bet gerai žinau, kad nors ir be galo graužia sąžinė ir suprantu, kad turiu palikti ją ramybėj, vis tiek negaliu. Nenoriu, ir tiek.
Mes jau per toli nuėjom.
Suprantama, turėjau užbaigti su ja autobusų stoty, nupirkti pirmos klasės lėktuvo bilietą namo, nes tada ji būtų buvusi priversta išskristi, kadangi bilietas labai brangus, iškviesti taksi ir nugabenti ją į oro uostą.
Nereikėjo imti jos su savim, nes dabar jaučiu, kad nebegalėsiu jos paleisti. Pirma turiu jai parodyti. Dabar tai neišvengiama. Turiu jai viską parodyti. Gal po to, kai viskas bus pasakyta ir padaryta, ji ir įsižeis, bet bent jau galės ramiai grįžti į Šiaurės Karoliną ir puoselėti naujus tikslus gyvenime.
Paimu iš jos rankų batų dėžę ir užvožęs dangtį padedu į krepšį ant daiktų. Ji stebi, kaip atsidarau komodos stalčių ir išsiimu kelias pamainas apatinių, kojinių ir taip pat sumetu į kelionkrepšį. Būtiniausi higienos reikmenys jau guli automobilyje kuprinėje, su kuria keliavau autobusu.
Užsimetu kelionkrepšį ant peties ir pažvelgiu į ją.
– Judam?
– Ko gero, taip, – atsako ji.
– Pala. Kodėl „ko gero“? – klausiu eidamas prie jos. – Arba judam, arba ne.
Ji žiūri į mane žydromis krištolo skaidrumo akimis ir šypsosi.
– Taip, be jokios abejonės, judam.
– Puiku. Bet ko tada dvejoji?
Ji ramiai purto galvą duodama suprasti, kad aš klystu.
– Nė kiek nedvejoju, – atsako. – Tik man visa tai… labai keista… Supranti? Na, gerąja prasme.
Atrodo, ji kai ką bando mintyse išnarplioti. Akivaizdu, kad jos galvoje sukasi begalės minčių.
