Beveik niekada полностью

Endrius įjungia kairįjį posūkį ir palengva persirikiuoja į kairiąją juostą, įsispraudžia tarp kitų dviejų automobilių. Spėjam prašokti degant geltonai šviesai, nes tuoj pat įsižiebia raudona, ir po kelių akimirkų mes jau lekiam kitu greitkeliu, o Endrius vėl užmina akceleratoriaus pedalą. Neturiu jokio supratimo, kuria kryptimi važiuojam, nebent tik tiek, kad į rytus, tačiau kur tas kelias veda – vienas Dievas žino.

– Nėra jau čia taip sunku, tiesa? – klausia jis, su šypsena atsigręžęs į mane.

– Labai susijaudinau, – atsakau jam ir garsiai nusijuokiu. – O tu gerokai juos panervinai.

Endrius atsainiai gūžteli pečiais.

– Visi skuba kaip pamišę. Dievas draudžia viršyti leistiną greitį, kitaip gali būti nulinčiuotas.

– Gryna teisybė, – pritariu jam ir įsmeigiu akis į tolį pro priekinį langą. – Nors turiu prisipažinti – aš irgi iš tų, kurie laksto, – net susigūžiu prisipažinusi.

– Na, ir aš kartais.

Staiga automobilyje tampa tylu, ir aš pastebiu, kad tai pirmoji tylos tarp mūsų akimirka. Įdomu, ar jis irgi galvoja tą patį, ką ir aš, mąsto apie mane ir nori paklausti, lygiai kaip ir man smalsu apie jį sužinoti kuo daugiau. Tai tokia neišvengiama akimirka, po kurios atsiveria durys į sceną, kurioje du žmonės pagaliau pradeda iš tiesų pažinti vienas kitą.

Dabar jau viskas absoliučiai kitaip, nei tada, kai keliavom autobusu. Tuomet manėm, kad mus spaudžia laikas, o jeigu neturėsim daugiau progos susitikti, tai neverta ir leistis į asmeniškumus.

Bet dabar viskas pasikeitė ir liko tik asmeniškumai.

– Papasakok apie savo draugę Natali.

Kelias ilgas sekundes neatitraukiu akių nuo kelio, neskubu jam atsakyti, nes ir pati nežinau, nuo ko pradėti.

– Jeigu dar tebėra tavo geriausia draugė, – priduria jis, staiga kažkaip pajutęs mano priešiškumą.

Atsisuku į jį.

– Jau nebe. Su ja jau kvit. Daugiau nieko negaliu pridurti.

– Manau, kad dar ir kaip gali, – sako jis ir vėl nusisuka į kelią. – Gal tik nenori.

Apsisprendžiu.

– Ne. Jeigu atvirai, tai net labai noriu.

Jis lieka patenkintas, bet man to neparodo.

– Pažįstu ją nuo antros klasės, – pradedu. – Nemaniau, kad kas nors galėtų sukliudyti mūsų draugystei, tačiau smarkiai klydau, – iš pasidygėjimo vien apie tai pagalvojusi papurtau galvą.

– Kas nutiko?

– Ji išmainė mane į savo vaikiną.

Spėju, kad jis tikėjosi išsamesnio atsakymo, ir aš norėjau jam paaiškinti detaliau, tačiau išėjo kitaip.

– Ar tu ją privertei rinktis? – klausia jis vos kilstelėjęs vieną antakį.

Atsisuku į jį ir sakau:

– Ne, nieko panašaus, – giliai ir pratisai atsidūstu. – Vieną vakarą Deimonas, jos vaikinas, pasigavo mane vieną ir bandė pabučiuoti, sakydamas, kad manęs trokšta. Kitą akimirką Natali jau apšaukia mane melage ir sako nenorinti daugiau manęs matyti.

Endrius neskubėdamas linkteli galvą, parodydamas, kad puikiai mane supranta.

– Nepatikima draugė, – sako jis. – Ji tikriausiai jau gan seniai su juo draugauja, tiesa?

– Taip, apie penkerius metus.

– Žinai, ta tavo geriausia draugė tavimi tiki, ar ne?

Sutrikusi įsmeigiu į jį žvilgsnį. Endrius linkteli ir kalba toliau:

– Tikrai tiki. Gerai pagalvok, ji pažįsta tave bene visą gyvenimą. Negi iš tiesų manai, kad ji taip lengvai nusispjautų į jūsų draugystę, jeigu tavimi netikėtų?

Aš dar labiau susipainioju.

– Bet ji taip ir padarė, – ramiai tariu jam. – Kaip tik taip ji ir pasielgė.

– Nea, – atkerta jis. – Čia tik tokia jos reakcija, Kemrina. Ji tiesiog nenori tuo tikėti, bet giliai širdyje jaučia, kad tai tiesa. Bet jai reikia laiko viską dorai apmąstyti ir pasverti. Paskui atsileis, pamatysi.

– Na, kai ji sumanys atsileisti, aš jau turbūt nebenorėsiu jai atleisti.

– Galbūt, – ištaria Endrius ir įjungęs dešinį posūkį persirikiuoja į kitą juostą. – Tik aš nemanau, kad tu taip pasielgsi.

– Kad jai neatleisiu? – pasitikslinu.

Jis linkteli.

Mes aplenkiam vos šliaužiantį vilkiką su puspriekabe ir lekiam prieky jo.

– Nežinau, – netvirtai atsakau jam. – Dabar aš kitokia nei anksčiau.

– O kokia buvai anksčiau?

Šito aš irgi nežinau. Turiu pagalvoti, kaip atsakyti nepaminėjus Ijano.

– Būdavau linksma ir lengvai bendraujanti, – staiga kažką prisiminusi garsiai susijuokiu. – Ir kiekvieną žiemą nuoga bėgdavau maudytis į užšalusį ežerą.

Dailiame Endriaus veide susirango žvitri, smalsi šypsena.

– Oho, – sako jis. – Bandau įsivaizduoti…

Vėl plekšteliu jam per ranką. Jis vis iš manęs šaiposi. Apsimeta, kad suskaudo, bet aš gi žinau, kad ne.

– Mano gimtajame mieste būdavo tokia lėšų vietos ligoninei rinkimo šventė, – pradedu aiškinti, – rengiama kasmet.

– Nuogalių? – nustebęs klausia jis, bet kartu ir nesiliauja šypsojęsis.

– Na, ne visai nuogalių, – sakau jam, – bet tik su marškinėliais ir šortukais lediniame vandenyje jautiesi kaip visiškai nuogas.

– Velnias, kai grįšiu, reikės ir man užsirašyti į ligoninės rėmėjų gretas! – sušunka jis ir plekšteli delnu per vairą. – Kaip čia pražiopsojau tokį dalyką.

Šypsenai prigesus jis vėl atsisuka į mane.

– Tai kodėl anksčiau buvai kitokia nei dabar?