– Viskas pasikeitė prieš metus – tiesiog lioviausi tai dariusi, ir tiek.
Jaučiu, kad mano paaiškinimas jo neįtikino, todėl užvedu kitą kalbą ir nukreipiu jo mintis.
– O kaip tu? – klausiu liemeniu atsisukusi į jį. – Ką keista esi pats iškrėtęs?
Endrius susimąsto, suraukia lūpas ir žiūri į kelią. Mes aplenkiam dar vieną vilkiką ir važiuojam prieky jo. Kuo toliau nuo miesto, tuo mažiau mašinų kelyje.
– Kartą bandžiau išsilaikyti ant dideliu greičiu lekiančios mašinos variklio dangčio. Ne tiek smagu, kiek kvaila.
– Taip, išties kvailas sumanymas.
Endrius pakelia kairę ranką ir rodo man vidinę riešo dalį.
– Nusitėškiau nuo dangčio ir nežinia į ką persirėžiau riešą. – Man prieš akis penkių centimetrų randas nuo nykštikaulio, per riešą ir iki pat dilbio. – Nusiritau per kelią. Prasiskėliau galvą. – Beda pirštu į pakaušį dešinėje pusėje. – Teko siūti. Devynios siūlės ant pakaušio ir šešiolika ant riešo. Niekada daugiau to nedarysiu.
– Na, tai jau tikrai, – tvirtai pritariu jam ir pro rudus plaukus mėginu įžiūrėti randą galvoje.
Jis perima vairą į kitą ranką ir, paėmęs man už riešo, smiliumi bando parodyti, kurioje vietoje tas randas.
Pasislenku arčiau jo, kad būtų patogiau mano rankai.
– Va va… čia, – sako pagaliau suradęs. – Jauti?
Jis patraukia ranką, bet aš dar valandėlę į ją žiūriu.
Prisiminusi jo galvą, vėl pakeliu akis ir piršto galiuku braukiu per aiškiai išsišovusį nelygumą ant pakaušio, paskui švelniai pabaksnoju pirštais per suveltus plaukus. Randas net kelių centimetrų. Darsyk perbraukiu pirštu per jį ir nenoriai nuleidžiu ranką.
– Įtariu, kad šitas randas ne vienintelis, – sakau.
Jis nusišypso ir sako:
– Ne per daugiausiai jų turiu. Vienas ant nugaros, kai Eidanas pavaišino dviračio grandine, užsimojęs kaip botagu (net krūpteliu ir sugriežiu dantimis). O kitas, kai būdamas dvylikos sumaniau pavėžinti Ešerį, užsisodinęs ant vairo. Tėškėmės į akmenį. Dviratis nulėkė į šalį, o mes abu nučiuožėm grindiniu. – Beda pirštu sau į nosį. – Aš susilaužiau nosį, o Ešeris – ranką ir dar gavo keturiolika siūlių ant alkūnės. Mama pamanė, kad pakliuvom į avariją, tik neprisipažįstam, meluojam, kad išsisuktume nuo bausmės.
Neatplėšiu akių nuo jo dailios nosies, nes ant jos nematyti jokių kadaise sulaužyto kaulo žymių.
– Vidinėje šlaunies dalyje turiu keistą L formos randą, – toliau pasakoja jis ir rodo ranka maždaug kur tas randas. – Bet šito nerodysiu. – Nusišypso ir vėl abiem rankom įsikimba į vairą.
Nukaistu, nes iš tiesų gal porą sekundžių jau įsivaizdavau jį nusimaunant prieš mane kelnes.
– Tai gerai, – nusijuokiu ir truputį pasilenkiu į priekį, kilsteliu virš klubo vaikiškus marškinėlius su mažosios Smurfės piešinėliu ant krūtinės. Matau, kaip jis žiūri į mane, ir man ūmai kažkas suvirpa paširdžiuose, bet aš stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. – Vieną vasarą stovyklaudama, – pradedu pasakoti, – šokau nuo uolų į vandenį ir atsitrenkiau į akmenį. Vos nenuskendau.
Endrius susiraukia ir ištiesęs ranką paliečia nedidelį randelį ant klubikaulio. Per visą nugarą ligi pat kaklo perbėga šiurpuliukai, tarsi kas į venas būtų įšvirkštęs šalto kraujo.
Kiek įmanydama stengiuosi ir į tai nekreipti dėmesio.
Nuleidžiu marškinėlius ir vėl atsilošiu kėdėje.
– Džiaugiuosi, kad nenuskendai.
Veide maloni šypsena, o akyse – šiltas žvilgsnis. Dėkinga jam nusišypsau.
– Taip, būtų buvę bjauru.
– Tikrai.
15
Atsibundu jau sutemus, kai Endrius sulėtina greitį prie mokėjimo už kelius automato. Nežinau, kiek ilgai miegojau, bet jaučiuosi taip, lyg būčiau išmiegojus visą naktį, nors iš tiesų kiurksojau keleivio sėdynėje, susirietusi į kamuoliuką ir atrėmusi galvą į automobilio durelių stiklą. Regis, turėtų skaudėti raumenis, kaip anksčiau autobuse, betgi nieko, jaučiuosi puikiai.
– Kur esam? – klausiu delnu prisidengdama burną nuo žiovulio.
– Velniai žino. Kažkur prie Velingtono, Kanzase, – atsako jis. – Ilgai miegojai.
Išsibudinusi atsisėdu tiesiai kėdėje ir leidžiu akims priprasti prie tamsos. Endrius pasuka į kitą kelią.
– Ko gero. Taip šauniai nebuvau miegojusi per visą kelionę autobusu nuo Šiaurės Karolinos iki Vajomingo.
Pažiūriu į mėlynai šviečiančius skaičius ant radijo imtuvo. 22.14. Pro garsiakalbius tyliai liejasi muzika. Nejučia prisimenu mūsų pažintį autobuse ir nusišypsau; dabar, lygiai kaip ir tada, jis pasirūpino pritildyti garsą, kad netrukdytų man miegoti.
– O kaip tu? – klausiu atsisukusi į jį. Endriaus veidas skendi kone visiškoje tamsoje. – Nesmagu siūlytis, kadangi čia tavo tėvo mašina, bet jeigu nori, galiu ir aš pavairuoti.
– Ko čia nesmagu? – sako jis. – Juk tai tik mašina. Neįkainojama antikvarinė vertybė, dėl kurios, jeigu jis sužinotų, kad sėdėjai prie jos vairo, nudirtų tau devynis kailius, bet aš mielai tau leisiu pavairuoti.
Net ir tamsoje matau, kaip dešinė jo veido pusė dieviškai šypsosi.
– Na, dabar jau abejoju, ar norėčiau.
– Jis juk miršta, ar pamiršai? Ką jis tau padarys?
