– Miegoti dar ankstoka, – sako jis atsitraukdamas nuo lovos ir vėl pasiimdamas gitarą, – bet kelionė mane tikrai išsunkė.
– Na, iš esmės tu beveik nemiegojęs nuo to laiko, kai išlipome Čeinyje.
Numetu rankinuką ir kuprinę ant lovos galo.
– Tikrai taip, – patvirtina jis. – Tai reiškia, kad nesumerkiau akių ištisas aštuoniolika valandų. Velnias, nė nepagalvojau.
– Pervargimas daro savo.
Jis eina prie durų ir suima sidabrinę durų rankeną, atidaro. Aš lieku stovėti prie lovos. Akimirka nejauki, bet trunka neilgai.
– Na, tai iki rytojaus, – sako jis iš tarpdurio. – Aš būsiu 110-am, tad jeigu ko norėsi, pašauk, pabelsk ar padaužyk į sieną. – Jo veide vien ramybė ir nuoširdumas.
Šypsodama jam linkteliu.
– Tai labanakt, – palinki jis.
– Labanakt.
Ir išeina, tyliai uždaro paskui save duris.
Nejučia valandėlę galvoju apie jį, paskui atsitokėju ir pradedu raustis kuprinėje. Pirmą kartą per kelias ilgas dienas galėsiu palįsti po dušu. Vien apie tai pagalvojus seilė ima tįsti. Išsitraukiu švarias kelnaites, savo mėgstamiausius baltus šortukus ir mokyklos laikų marškinėlius su rausvais ir melsvais dryželiais palei pusilgių rankovių galus. Paskui susirandu dantų šepetėlį, pastą, „Listerine“ ir sužėrusi viską krūvon patraukiu į dušą. Nusirengiu nuogai – numetu į krūvą ant grindų visus kelionėje prasmirdusius drabužius ir žiūriu į save veidrodyje. Dieve mano, kokia aš baisi! Makiažo visai nebelikę, akių tušo irgi beveik nebematyt. Iš kasos išsprūdusios šviesių plaukų sruogos prilipusios prie kaklo ir atrodo kaip suveltas varnų lizdas.
Negaliu patikėti, kad šitaip klaikiai atrodydama visą dieną važinėjau su Endriumi.
Pakėlusi ranką nutraukiu nuo kasos gumytę ir išleidžiu plaukus, paskui perbraukiu pirštais, kad išsipintų. Pirmiausia išsivalau dantis ir dar ilgai laikau burnoje didelį gurkšnį „Listerine“, nors jis jau seniai nustojo graužti dantenas.
Po dušu pasijuntu kaip rojuje. Stoviu, regis, amžinybę po svilinančiai karšto vandens srove, krentančia man ant pečių, tol, kol nebegaliu ilgiau tverti, o šiluma užliūliuoja taip, kad suima miegas. Gerai nusitrinu. Dukart. Dėl to, kad dabar jau galiu, ir dėl to, kad seniai nesiprausiau. Galiausiai apsiskutu. Džiaugiuosi galėdama atsikratyti to bjauraus peruko, pradėjusio želti man ant kojų. Paskui užsuku džeržgiančius čiaupus ir pasiimu baltą, dailiai sulankstytą motelio rankšluostį nuo lentynėlės virš klozeto.
Gretimam numery Endriaus dušinėje irgi girdžiu žliaugiant vandenį. Nejučia sustoju ir klausausi. Bandau įsivaizduoti jį besiprausiantį – be sekso ar nepadorių minčių, nors truputėlis vieno ar kito gal ir nepamaišytų. Tiesiog galvoju apie jį, ir tiek, apie tai, ką mudu sumanėm ir kodėl. Prisiminus jo tėvą man suspaudžia širdį, nes žinau, kaip Endrius dėl jo sielojasi ir kokia aš bejėgė jam kaip nors padėti. Galiausiai prisiverčiu atsitokėti ir sugrįžti į savąjį pasaulį prie savųjų bėdų, kurios nė kiek nesusijusios su Endriumi.
Tikiuosi, aplinkybės neprivers manęs aiškinti jam mano bėdų ar atvirauti, kodėl leidausi į tokią ilgą kelionę autobusu į nežinią, nes tuomet pasijusčiau itin kvailai ir savanaudiškai. Mano bėdos, palyginti su jo, labai menkos.
Pirštais šukuodama šlapius plaukus įlipu į lovą. Įsijungiu televizorių – nė kiek nesijaučiu pavargusi, nes visą kelią nuo pat Denverio miegojau – ir bėgu per kanalus, kol galiausiai pasirenku kažkokį filmą su Džetu Li, daugiau dėl foninio triukšmo nei žiūrėjimo.
Mama skambino net keturis kartus ir paliko keturis balso pranešimus.
Iš Natali vis dar nieko.
– Kaip tau sekasi Virdžinijoje? – ausyje skamba motinos balsas. – Tikiuosi, smagiai leidi laiką.
– Taip, puikiai. O kaip tu?
Kitam gale motina tyliai sukikena ir mane net nupurto. Jinai su kažkokiu vyru. Kaip šlykštu. Tikiuosi, su manim kalbasi ne gulėdama lovoje nuoga, ir jos kaklo nelaižo svetimas vyras.
– Ir aš puikiai, mažute, – sako mama. – Susitikinėju su Rodžeriu. Kitą savaitgalį išvykstam į kelionę laivu.
– Nuostabu, mama.
Ji vėl sukrizena.
Suraukiu nosį.
– Na, mažyte, neturiu laiko (liaukis, Rodžeri), – vėl sukikena ji, o man užspaudžia gerklę. – Tiesiog norėjau pasidomėti, kaip tau sekasi. Paskambink man rytoj ir papasakosi, kas dar naujo. Gerai?
– Gerai, mama. Paskambinsiu. Myliu tave. Iki.
Mes baigiam kalbėti ir aš numetu telefoną ant lovos prieš save. Tada griūnu aukštielninka ant pagalvių ir mano mintys iškart nukrypsta prie Endriaus gretimame kambaryje. Gal ir jis guli atsirėmęs į tą pačią sieną? Darsyk kelis kartus iš eilės perbėgu visus kanalus ir nieko įdomaus nesuradusi išjungiu.
Pasimuistau ant pagalvių ir imu apžiūrinėti kambarį.
Iš susimąstymų pažadina iš Endriaus kambario sklindantis gitaros skambėjimas. Lėtai pasikeliu nuo pagalvių, kad geriau girdėčiau. Melodija lengva, primenanti skundą ar aimaną. Su priedainiu tempas truputį pagyvėja ir rauda pereina į antrą posmą. Daina nepaprastai graži.
