Pabundu iš šio košmaro visa išpilta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdim krūtinėje. Nusviedžiu nuo savęs antklodę ir sėdžiu vidury lovos prispaudusi prie krūtinės kelius, braukiu delnais sau per galvą ir giliai alsuoju. Jau seniai nebesapnuoju šito sapno. Tiesą pasakius, tai paskutinis sapnas, kurį pamenu sapnavusi. Kodėl jis vėl sugrįžo?
Krūpteliu išgirdusi smarkų beldimą į duris.
– Labas rytas, tu zuikeli nematytas! – melodingai uždainuoja Endrius kitapus durų.
Net nepamenu, kada po to sapno vėl užmigau. Pro plyšį tarp užuolaidų plieskia saulė, atsimušdama į išblukusį kilimą prie lango. Atsikeliu iš lovos ir nubraukiu nuo veido plaukus, o tada einu atidaryti durų, kol jis neprižadino viso motelio.
Kai praveriu duris, jis žiūri į mane išsproginęs akis.
– Po velnių, mergužėle, – sušunka jis nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Kam tu mane gąsdini?
Žvilgteliu į save vis dar negalėdama iki galo atsibusti iš miego ir pamatau, kad stoviu prieš jį su baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos marškinėliais, be liemenėlės. Dieve švenčiausias! Mano speneliai it durklai stirkso atsikišę po drabužėliu! Susidedu rankas ant krūtinės ir nudelbiu akis į šalį, o jis tuo tarpu žengia į kambarį.
– Norėjau pasakyti, kad apsirengtum, – taria jis plačiai šypsodamasis ir nešdamas į kambarį savo krepšius ir gitarą. – Bet, jeigu nori, gali važiuoti ir šitaip.
Skubiai purtau galvą, stengdamasi paslėpti veide besiskleidžiančią šypseną.
Jis klesteli ant kėdės prie lango ir sumeta ant grindų savo daiktus. Endrius mūvi rusvus šortus žemiau kelių su daugybe kišenių ir vilki paprastus pilkus marškinėlius, apsiavęs žemais juodais sportbačiais, be kojinių, o gal tik nesimato. Ant kulkšnies matyti tatuiruotė, primenanti apvalų keltų ženklą, išpiešta ant paties kauliuko. Jo kojos kaip tikro bėgiko, blauzdų raumenys išpampę, kieti.
– Palauk, aš tuoj susiruošiu, – sakau jam, o pati einu prie pailgo stalo, ant kurio kitam gale stovi televizorius.
– Ar ilgai ketini užtrukti? – klausia jis, ir aš jo balse išgirstu nekantravimą.
Prisiminusi, ką jis kalbėjo tėvo namuose, gerai apgalvoju savo atsakymą ir pasveriu kiekvieną žodį: ar skirti pusvalandį įprastiniam susiruošimui, ar apsirengti kaip pakliuvo?
Jis man pats padeda išspręsti dilemą:
– Turi dvi minutes.
– Dvi minutes? – nustembu.
Šypsodamasis linkteli galva.
– Juk girdėjai – dvi minutes, – ir pakrutina du pirštus. – Ar jau pamiršai, kad pažadėjai daryti viską, ką liepsiu?
– Ne, nepamiršau, bet maniau, kad turėjai galvoje nepadorius pokštus, pavyzdžiui, rodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom ar valgyti vabalus.
Endrius kilsteli vieną antakį ir palenkia žemyn galvą, tarsi būčiau mestelėjusi jam du neblogus pasiūlymus.
– Neskubėk, suspėsi dar ir parodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom, ir vabalų pavalgyti. Bus dar ir šitai.
Pyktelėjusi atlošiu galvą ir nepatenkinta įsisprendžiu rankomis į klubus.
– Na jau ne. Nesvajok…
Matau, kaip jo šypsena staiga tampa vaikiškai valiūkiška, ir dirstelėjusi žemyn susigriebiu, kad nuleidus rankas mano speneliai vėl išdidžiai pūpso pro ploną marškinėlių audinį. Garsiai atsidususi iš nuostabos sušunku:
– Endriau!
Tariamai susigėdęs jis nunarina galvą, bet kai vėl pažvelgia iš padilbų pro nuleistas blakstienas, atrodo dieviškai gražus.
– Ei, užuot aimanavusi dėl pagrindinių taisyklių laužymo, verčiau pasirūpintum prisidengti nuo mano akių savo gražuoliukus. Perspėju, jie irgi turi teisę reikšti savo nuomonę.
– Na, mūsų kūne turbūt ne jie vieni turi teisę reikšti savo nuomonę, – kreivai šypteliu ir pagriebusi prausimosi krepšelį basa nupėdinu į vonią ir užtrenkiu duris.
Žiūriu į save veidrodyje ir šypsausi kaip ano amžiaus devintojo dešimtmečio gražuolė iš saldžios portretinės nuotraukos fotoateljė.
Gerai, dvi minutės. Akies mirksniu užsisegu liemenėlę ir strykteliu į džinsus, šokinėdama užsitempiu juos ant užpakalio. Užtrauktukas. Sagutė. Gerai išsivalau dantis. Šliūkšteliu burnon „Listerine“, praskalauju, pagargaliuoju, išspjaunu. Susišukuoju išsitaršiusius plaukus, supinu į kasą ir permetu ant dešiniojo peties. Truputėlis kreminės pudros ir plonas sluoksnis birios. Juodas blakstienų tušas, nes jis yra viso makiažo pagrindas. Lūpda…
BUM! BUM! BUM!
– Dvi minutės jau baigėsi!
Vis tiek dar brūkšteliu per lūpas ir nuvalau perteklių lapeliu tualetinio popieriaus.
Jaučiu, kad kitapus vonios durų jis šypsosi, o po kelių akimirkų jas pravėrusi matau, kad neklydau. Jis stovi iškėlęs virš galvos abi rankas, atsirėmęs į staktą. Iš po marškinėlių matyti kietas pilvo presas. Kažkokia grakšti, šviesi linija vingiuoja nuo bambos žemyn per juosmenį ir pradingsta po šortais.
– Matai? Tik pažiūrėk! – švilpteli jis užstodamas man kelią, bet aš ne iš tų, kad žiūrėčiau į save. – Kuo paprasčiau, tuo patraukliau.
Įrėmusi delnus jam į krūtinę stumteliu jį nuo savęs ir prasmunku pro šoną, jis nesipriešina.
