Iš visų jėgų stengiuosi nesusijuokti, bet vis tiek traukiu dainą su plačiausia šypsena veide. Kemrina užsidengia rankomis akis, jos smulkūs pečiai po plonyčiais baltais marškinėliais trūkčioja, kai ji stengiasi užgniaužti juoką. Atlošęs galvą lyg to meto dainininkas sulaižytais plaukais spragsiu pirštais į muzikos taktą, o kai pasigirsta aukštos natos, bandau jas ištempti suraukęs veidą nuo tariamai stiprių emocijų. Paskui nuleidžiu galvą ir traukiu kiek žemesniu balsu, visas rimtas ir susikaupęs. Ir visą laiką spragsiu pirštais. Kuo toliau, tuo daugiau lieju į dainą savo emocijų, o įpusėjus jau nebenustygsta ir Kemrina, ji pratrūksta kvatotis ir juokiasi taip garsiai, kad net apsiašaroja.
Dabar ji sėdi taip žemai susmukusi ant minkštasuolio, kad jos smakras kone remiasi į stalo kraštą.
Dainai pasibaigus – didžiam personalo džiaugsmui – pasigirsta vieno žmogaus plojimai. Man ploja senyva moteriškė, sėdinti už pertvaros už Kemrinos. Niekam nė motais, tačiau Kemrinai atrodo, kad visi restorano lankytojai žiūri į mus ir iš mūsų juokiasi. Nepaprastai linksma. Be to, susigėdusi ji tokia miela.
Susikeliu rankas ant stalo ir atsiremiu alkūnėmis.
– Ai, visai neblogai išėjo, ar ne? – patraukiu per dantį.
Ji perbraukia pirštu sau po akimis ir nusišluosto nutekėjusį blakstienų tušą, nes intuityviai žino, kad išsitepliojo. Rimstančią krūtinę sudrebina dar keli juoko protrūkiai.
– O tu visai gėdos neturi, – sako ji ir darsyk nusijuokia.
– Buvo labai gėda, bet man to reikėjo.
Kemrina nuspiria batus ir susikelia kojas ant sėdynės.
Mes vėl kelyje ir vadovaujamės Kemrinos piršto nuorodomis, kur sukti. Traukiame rytų kryptimi 44-uoju greitkeliu. Regis, tuoj lėksime apatine Misūrio valstijos dalimi.
– Džiugu, kad pasitarnavau.
Ištiesiu ranką ir įjungiu kompaktinių plokštelių leistuvą.
– Oi, ne, – susiraukia ji. – Įdomu, kokį aštunto dešimtmečio repertuaro gabalą užleisi
Pasuku į ją galvą ir kreivai šypteliu.
– Čia labai gera daina, – pagarsinu ir imu belsti pirštais taktą į automobilio vairą.
– Taip, šitą jau esu girdėjusi, – sako ji ir atlošia galvą į sėdynės kraštą. – „Sūnus paklydėlis“.
– Beveik atspėjai. „Nepasiduok, sūnau paklydėli“, – pataisau ją.
– Atspėjau beveik tiksliai. Galėjai netaisyti, – apsimeta įsižeidusi, bet jai tai nelabai sekasi.
– Kas atlieka? – pradedu egzaminuoti.
Nustebusi sušunka:
– Iš kur man žinot?!
– „Kansas“, – atsakau išmaningai kilstelėjęs antakius. – Mėgstamiausia mano grupė.
– Tu apie visas grupes taip sakai, – burbteli papūtusi lūpas ir sumirksi.
– Na ir kas, – nusileidžiu. – Bet esmė ta, kad „Kansas“ grupės dainos labai jausmingos. Pavyzdžiui, „Dulkės vėjyje“. Neįsivaizduoju, kokia daina geriau tiktų laidotuvėms už šitą. Ji padeda įveikti mirties baimę.
– Padeda įveikti
– Na, ko gero, taip. Tarsi Stivas Volšas būtų ta baisioji giltinė, raginanti nieko nebijoti. Velnias, jeigu man leistų rinktis, kokiai dainai skambant turėčiau numirti, tai grojaraščio viršuje būtų šitoji.
Kemrina nepatikliai dirsteli į mane.
– Patologiniai nukrypimai ne mano smegenims.
– Nelygu kaip pažiūrėsi. Galbūt.
Ji atsisuka į mane visu kūnu, kojos sukeltos ant sėdynės, keliai prispausti prie krūtinės, galva ir vienu petimi atsirėmusi į atlošą. Ant dešiniojo peties ištikimai guli ta šviesi kasa, kuri jos veidelį daro itin mielą.
– „Viešbutis „Kalifornija“, – sako ji. – Grupė „The Eagles“.
Sužavėtas žvilgteliu į ją.
– Vienintelė man patinkanti klasikinė daina.
Patenkintas šypteliu:
– Tikrai? Nepaprastai gera daina, su siaubo elementais. Klausydamas jos jautiesi taip, lyg būtum sename nespalvotame siaubo filme. Puikus pasirinkimas.
Iš tiesų, mane ji nepaprastai žavi.
Dar kurį laiką patuksenu pirštais per vairą į dainos „Nepasiduok, sūnau paklydėli“ ritmą ir staiga išgirstu garsų
Kemrina skubiai nuleidžia ant grindų kojas ir dairosi, iš kur galėtų sklisti šitas keistas garsas.
– Ar tik ne padangą nuleido? – klausia ji, nors balso tonas labiau reikštų: „Eik tu šikt, padangą nuleido!“
– Taip, – atsakau jai ir įjungęs stovėjimo pavarą užgesinu variklį. – Gerai, kad bagažinėje turiu atsarginį ratą.
– Tą bjaurų mažą, iš bėdos?
Nusijuokiu.
– Ne, normalaus dydžio ratą su ratlankiu ir visa kita, patikėk, niekuo nesiskirs nuo anų trijų.
Atrodo, ji nusiramino, bet kai pamato, kad aš iš jos šaipausi, kyšteli man liežuvį ir pažvairakiuoja. Nežinia, kodėl užeina noras tuoj pat parsiversti ją ant užpakalinės sėdynės, bet susilaikau.
Suimu už durelių rankenos, o ji vėl užsikelia kojas ant sėdynės.
– Ko čia taip patogiai susiraitei?
Kemrina suklapsi akimis:
– O ką?
– Greičiau aukis, – kinkteliu galva batų pusėn ir paraginu, – lipk iš mašinos ir padėk man.
Ji žiūri į mane išpūstomis akimis ir nesijudina, lyg lauktų, kada aš šyptelsiu ir pasakysiu, kad pajuokavau.
– Aš… aš nemoku keisti rato, – prisipažįsta supratusi, kad nejuokauju.
