– Kai kurie patiekalai visai neblogi, – pareiškia Kemrina ir toliau studijuoja valgiaraštį, parėmusi skruostą sulenkta ranka. Kitos rankos pirštu braukia laminuotu paviršiumi, kol šis stabteli prie neilgo žalėsių sąrašo. – Žiūrėk, matai? – kilsteli akis į mane. – Čia yra salotų su ant ugnies kepta vištienos krūtinėle ir salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.
Negaliu atsispirti tam viltingam didelių melsvų akių žvilgsniui.
Pasiduodu. Tiesiog susileidžiu.
– Užsisakyk, ko širdis geidžia, – sakau jai. – Tikrai. Neketinu tau ko nors drausti.
Maloniai nustebusi, kad nesipriešinu, ji dukart sumirksi, tada meiliai šypsodamasi padėkoja man žvilgsniu. Užvertusi valgiaraštį padeda į stovelį virš stalo, nes padavėja sugrįžta su mūsų gėrimais.
– Jau išsirinkot? – padėjusi gėrimus klausia. Rašiklio galiukas tarsi priklijuotas prie lapo ir toliau budi pasirengęs tuojau pat kibti į darbą.
– Aš norėčiau omleto „Fiesta“, – sako Kemrina ir jos žvilgsnyje regiu pašaipėlę, kai ji įsmeigia į mane akis ir įdėmiai žiūri.
– Su bandele ar skrebučiu? – klausia padavėja.
– Su bandele.
– Su kruopom, skrudintom bulvėm ar pomidorais?
– Su bulvėm.
Padavėja užsirašo Kemrinos pageidavimus ir atsisuka į mane.
Akimirką lukteliu, paskui drąsiai ištariu:
– Aš norėčiau salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.
Šypsena Kemrinos veide dingsta akimirksniu ir ji sustingsta netekusi amo. Pamerkęs jai akį užkišu savo valgiaraštį už josios.
– Tampot už ūso likimą, ką? – mesteli padavėja ir nuplėšia užsakymų lapelį.
– Tik šiandien, – atšaunu jai ir ji kraipydama galvą nueina.
– Kas čia per velnias? – sušunka Kemrina ir kilsteli rankas delnais į viršų. Nežino, kaip elgtis – juoktis ar supykti, tad pabando ir viena, ir kita.
– Pagalvojau, kad jeigu tu aukojiesi dėl manęs, tai ir aš galiu atsilyginti tuo pačiu.
– Nemanau, kad salotom gali man atsidėkoti.
– Taip, tu teisi, – sutinku, – bet būkim dori ir sąžiningi.
Kemrina tyliai purkšteli ir atsilošia į minkštasuolio atkaltę.
– Nematau nieko sąžiningo, kad įsėdus į automobilį vėl teks klausytis tavo niurzgėjimo, kad esi alkanas, nes juk pats sakei, kad išalkęs pradedi niurgzti.
Su ja aš niekada negalėčiau niurzgėti, bet ji teisi: vien salotų man tikrai neužteks. Be to, nuo žalėsių man pučia pilvą. Ji tikrai nenorės važiuoti su manim vienoj mašinoj, jeigu prisišveisiu šito šlamšto. Bet niekis, ištversiu. Tikiuosi, suvalgysiu visą porciją ir nepareikšiu nė vieno priekaišto, nors jau dabar niežti liežuvį jai įgelti.
Žada būti įdomu.
Po kelių minučių padavėja atneša Kemrinos patiekalą, o prieš mane pastato lėkštę kažkokio nesuprantamo kratinio, vėl įpila mums gerti, pasiteirauja, ar nieko netrūksta, ir nueina prie kitų klientų.
Kemrina įdėmiai varsto mane akimis.
Nudelbia žvilgsnį į savo lėkštę, perdeda bandelę į kitą lėkštės pusę šalia apkepintų bulvių, tada apsuka lėkštę, kad pasiektų šakute omletą. Paėmęs šakutę knebinėju salotas, apsimesdamas, kaip ir Kemrina, kad ruošiuosi valgyti.
Abu pakeliam viens į kitą akis ir laukiam, kuris pirmas ką nors pasakys. Ji papučia lūpas. Aš padarau tą patį.
– Nori apsikeisti? – klausia.
– Taip, – nedvejodamas atsakau ir mudu susikeičiame lėkštėmis.
Mūsų veidus nušviečia palengvėjimas.
Pats nebūčiau to užsisakęs, bet vis tiek geriau nei salotos.
Baigiant valgyti – tikriau, jai baigiant, nes aš jau seniai viską pabaigiau, – užsisakau gabalėlį šokoladinio pyrago ir paprašau įpilti dar kavos. Mes visą laiką kalbamės apie jos buvusią draugę Natali, plakam liežuviais jos biseksualias pažiūras ir didžiulius papus. Bent jau tiek man pavyko išpešti iš Kemrinos apie jos draugę.
– Kaip baigėsi nuotykis tualete? – klausiu kąsdamas pyrago.
– Nuo to karto daugiau su ja nė kojos nekeliu į viešus tualetus, – sako ji. – Ji tikra begėdė.
– Atrodo, tau su ja linksma.
Kemrina susimąsto, paskui atsako:
–
Vogčiom ją apžiūrinėju. Ji sėdi paskendusi prisiminimuose ir baksnoja šakute paskutinį gabalėlį vištienos. Toptelėjus minčiai, dzingt padedu šakutę ant lėkštutės krašto. Nusišluostau servetėle lūpas ir išsliuogiu iš už staliuko.
– Kur tu dabar? – klausia nustebusi.
Nusišypsau jai ir patraukiu prie muzikos automato, stovinčio prie lango. Įmetu monetą ir bėgu akimis per dainų pavadinimus. Galiausiai išsirenku ir spusteliu mygtuką. Grįžtant prie staliuko pasigirsta dainos „Razinos mano bandelėje“7 melodija.
Visos trys padavėjos ir virėjas smaigo mane piktais, negailestingais žvilgsniais. O aš jiems šypsausi.
Kemrina sėdi kaip lediniu vandeniu perlieta. Nugara tiesi, akys baltakiuoja į mane, o kai pradedu pusbalsiu niūniuoti šeštojo dešimtmečio dainos žodžius, ji susmunka ant minkštasuolio ir visa nukaista kaip žarija.
Atsisėdu į savo vietą ir toliau linksmai niūniuoju.
– Dieve šventas, Endriau, liaukis dainavęs!
