– Moki moki, – pataisau ją ir ji dar labiau nustemba. – Šimtus kartų matei, kaip tai daroma, ir kine, ir realiam gyvenime, tad patikėk manim, tikrai mokėtum pakeisti ratą. Visi tą darbą moka.
– Aš dar gyvenime nesu keitusi nė vieno rato, – papučia apatinę lūpą.
– Tai šiandien bus pirmas, – nusišypsau jai ir vos praveriu dureles, kad jų nenuplėštų pro šalį skriejantis vilkikas.
Dar po kelių sekundžių Kemrina jau leidžia ant žemės kojas ir aunasi sportinius batelius, paskui išlipa iš mašinos ir užtrenkia paskui save dureles.
– Ateik čia, – pakviečiu ją ir mes abu einam prie automobilio galo. Rodau jai nuleistą užpakalinį ratą keleivio pusėje. – Jeigu būtų sprogęs vairuotojo pusėje, tai tu būtum galėjusi išsisukti.
– Tu tikrai ketini priversti mane pakeisti ratą?
Maniau, kad šita tema jau išsemta.
– Taip, mažule, aš
– Bet automobilyje prašei tik padėti, o ne atlikti visą darbą.
Linkteliu.
– Na, iš esmės tai padėsi, bet dabar ateik čia.
Ji prieina prie bagažinės ir aš išimu iš jos atsarginį ratą, paguldau ant žemės.
– Išimk domkratą ir metalinį raktą ir atnešk čia.
Ji padaro, kaip liepiama, tyliai kažką burba po nosim, rodos, skundžiasi, kad išsiteplios rankas. Vos susilaikau nuoširdžiai iš jos nepasijuokęs ir nuridenu ratą prie nuleistojo, paskui paguldau jį ant žemės. Pro šalį prašvilpia kitas vilkikas ir mūsų automobilis net susiūbuoja į šonus.
– Tai pavojinga, – sako ji ir numeta man prie kojų domkratą su laužtuvu. – O jeigu vilkikas suktels į šalį ir mus partrenks? Ar niekada nežiūrėjai laidos „Kvailiausi pasaulio nuotykiai“?
– Jeigu atvirai, tai žiūriu, – prisipažįstu. – O dabar eikš čionai ir kimbam į darbą. Jeigu ateisi čia, pasilenksi ir pasislėpsi už mašinos, tai tikrai bus mažiau tikėtina, kad ant mūsų kas užlėks.
– Kodėl mažiau tikėtina?
Jos kakta suraukta, antakiai sutraukti.
– Na, jeigu stovėsi prie kelio tokia išsitempusi ir patraukli, tai aš tikrai užsižiopsočiau ir suktelėčiau į šalį.
Ji piktai į mane pabaltakiuoja ir pasilenkia paimti rakto.
– Vajetau! – piktai suburba ir kimba atsukinėti varžtų. – Kaip smarkiai užsukta!
Aš tik padedu jai – atlaisvinu, bet leidžiu atsukti pačiai, nė akimirką neišleisdamas iš akių keliu važiuojančių mašinų, bet darau taip, kad ji nematytų, jog truputį nervinuos. Jeigu būsiu akylas, turėsiu daugiau galimybių laiku ją sugriebti ir nustumti į šalį, nes ji pati to tikrai nepadarytų.
Toliau imamės domkrato. Padedu jai pastatyti jį ant žemės, nuleisti iki apačios, o tada surasti tinkamą tašką, kur atremti, nors ji ir pati tą puikiai žino, be mano pagalbos. Iš pradžių jai nelabai sekasi sukti rankeną, bet netrukus įgunda ir veikiai mašina kilsteli aukštyn. Aš tuo tarpu apžiūrinėju jos užpakaliuką, nes jeigu to nepadaryčiau, tai būčiau arba visiškas kvailys, arba gėjus.
Ir tada, be jokio išankstinio ženklo ar perspėjimo, be griaustinio ir be jokio žaibo, iš dangaus kaip iš kibiro pasipila lietus.
Kemrina pradeda šaukti, kad visa permirks, ir jau nebenori keisti rato. Strykteli nuo žemės ir lekia prie durelių, bet staiga sustoja kaip įgelta, nes suvokia, kad į domkratu pakeltą mašiną vis tiek negalės įlipti.
– Endriau!
Ji visa šlapia kaip išmaudyta, laiko iškėlusi rankas virš galvos, tarsi tokiu būdu galėtų bent kiek apsisaugoti nuo pliaupiančio lietaus.
Aš kvatoju kaip pamišęs.
– Endriau!
Ji pyksta, o mane ima juokas.
Suimu jai už pečių ir sakau lietui žliaugiant man per veidą:
– Aš pabaigsiu keisti.
Man sunku sulaikyti juoką ir aš net nesistengiu jo slėpti.
Po kelių minučių atsarginis ratas jau prisuktas, o senąjį kartu su domkratu ir raktu numetu į bagažinę.
– Palauk! – sušunku Kemrinai pamatęs, kad ji jau rengiasi lipti į mašiną.
Ji sustoja, visa kiaurai perlyta ir drebanti nuo šalčio. Užtrenkiu bagažinę ir einu prie jos, batuose žliugsi vanduo, kojos šlapios, nes aš be kojinių, šypsausi jai ir tikiuosi, kad ji man atsakys tuo pačiu.
– Tai tik lietus.
Ji truputį atsileidžia, neabejotinai mintyse laukdama iš manęs žaismingesnio paaiškinimo.
– Eikš, – ištiesiu jai ranką ir ji paduoda man savąją.
– Kas yra? – nedrąsiai klausia.
Jos kasa permirkusi lietuje, kelios palaidų plaukų sruogos, kurios paprastai gaubia veidą, dabar sušlapusios, prilipusios prie kaktos ir kaklo. Veduosi ją prie bagažinės ir šasteliu ant jos. O ji stovi šalia ir mirksta lietuje. Aš vėl paduodu jai ranką, ji nedrąsiai suima man už pirštų, ir aš užkeliu ją ant bagažinės. Mudu drauge užlipam ant automobilio stogo, o ji visą laiką nenuleidžia nuo manęs akių, tarsi aš būčiau koks beprotis ir ji manęs bijotų.
– Gulkis, – sakau jai perrėkdamas lietaus šniokštimą, ir atsigulu ant stogo, nuleidžiu kojas ant priekinio stiklo.
Nieko neklausinėdama ir nesipriešindama – nors jos veide įrašytas ir klausimas, ir prieštaravimas, – ji įsitaiso šalia manęs.
– Tai beprotybė, – sušunka Kemrina. – Tu beprotis.
Jai turbūt patinka bepročiai, nes jaučiu, kad jai būti su manim malonu.
