Durims atsidarius, į kambarį iš koridoriaus plūsteli šviesa, apgaubia jo kūną ir nušviečia veidą, ką tik buvusį tamsoje. Noriu jam kažką pasakyti, bet nežinau ką. Pasikeliu nuo lovos ir atsisėdu, pirštai įnirtingai gniaužo paklodę tarp kelių.
– Na, iki rytojaus, – sako jis ir darsyk prasmingai šypteli, tada uždaro duris ir kambaryje vėl stoja tamsa. Tačiau ne aklina, nes aš buvau palikusi lempelę prie lovos. Prisiminusi ją kilsteliu galvą. Juk ji visą laiką degė. Lovoje aš labai drovi, ir net mylėdamasi su Ijanu leisdavau įjungti tik televizorių, niekada jokios lempos. Bet šįkart aš jos tiesiog nepastebėjau.
Ir dar nepajutau, kaip ištariau tuos siaubingus žodžius… Niekada nesu to sakiusi. O jau ginkdie žodį iš
Ką Endrius Perišas su manim daro?
Kad ir ką darytų, noriu, jog tai nesiliautų.
Pašoku nuo lovos, užsimaunu trumpikes ir šortukus, tada nueinu prie durų, pasirengusi bėgti paskui jį… bet nežinau ko.
Sustoju prie durų prieš atidarydama ir žvelgiu į savo basas kojas ant tamsiai žalio kilimo. Nežinau, ką ten nuėjusi jam pasakyčiau, nes ir pati gerai nežinau, ko noriu ar, tiksliau, nenoriu. Paskui abejingai nusvarinu prie šonų rankas ir iš mano lūpų išsprūsta gilus atodūsis.
– Tarsi nieko nebūtų įvykę, – ironiškai pakartoju jo žodžius. – Na, nesi toks kietas, kad tau tai lengvai pavyktų.
20
Atsibudau aštuntą ryto ir nebegaliu užmigti. Paskambino Ešeris, bijojau atsiliepti, nes pamaniau, kad gali pranešti „žinią“ apie tėvą. Bet jis tik norėjo pasakyti, kad Eidanas siunta ant manęs, kam paėmiau jo gitarą. Man nusispjauti ant jo. Ką jis padarys – atlėks į Birmingamą manęs už tai prikulti? Suprantu, kad gitara čia niekuo dėta, Eidanas tiesiog pyksta, kad išvažiavau iš Vajomingo tėvui dar gyvam esant.
O Ešeris norėjo pasidomėti, kaip laikausi.
– Tau viskas gerai, brol? – paklausė.
– Taip, regis, viskas kuo puikiausiai.
– Ar čia sarkazmas?
– Ne, – paneigiau. – Sakau tau atvirai, Ešeri, dabar kaip niekad mėgaujuosi gyvenimu.
– Tai dėl tos merginos, ar ne? Kuo ten ji vardu? Kemrina?
– Taip, jos tikrai toks vardas ir tikrai dėl jos.
Mintyse smagiai nusišiepiau, detaliai prisiminęs vakarykštį nuotykį, bet paskui, pagalvojęs apie Kemriną iš esmės, ramiai sau šyptelėjau.
– Na, jeigu reikės, žinai, kur manęs ieškoti, – tarė Ešeris, ir jo balse išgirdau užslėptą žinią, kurią norėtų perduoti, bet nedrįsta garsiai jos išsakyti. Liepiau niekada nekelti jos aikštėn, kitaip išvanosiu jam kailį.
– Taip, žinau, ačiū tau, broli. Beje, kaip tėvas?
– Nei geriau, nei blogiau, kaip ir tada, kai pats matei.
– Sakyčiau, gera žinia.
– Taigi.
Mes atsisveikinom ir aš paskambinau mamai pasakyti, kad man viskas gerai. Dar diena, ir ji būtų puolusi ieškoti manęs su policija.
Atsikeliu iš lovos ir susimetu kelionkrepšin daiktus. Praeidamas pro televizorių, stukteliu delnu į sieną toj vietoj, kur kitapus turėtų ant pagalvių gulėti Kemrinos galva. Jeigu ji dar miegojo, tai dabar tikrai turėtų pabusti. Na, gal ir ne, nes ji miega labai kietai, išskyrus tuomet, kai skamba muzika. Greitai palendu po dušu, išsivalau dantis ir prisimenu, kaip vakar liečiau ją savo burna, todėl dabar truputį gaila, kad tenka jos skonį nuplauti dantų pasta. Ai, tiek to, gal kada nors vėl tą padarysiu. Žinoma, jeigu ji norės. Velnias, aš nieko apie tai neišmanau, na, gal tik tiek, kad paskui turiu pasirūpinti savimi, bet juk nieko čia blogo. Verčiau jau aš tai padarysiu, nei rizikuosiu leisti jai mane paliesti. Žinau, kad jeigu ji mane palies, viskas bus baigta. Bent jau man. Aš velniškai jos geidžiu, bet paimsiu ją tik tada, kai abu to norėsime. Tačiau dabar, man regis, ji dar pati gerai nežino, ko nori.
Apsirengiu ir basnirčias apsiaunu juodus sportbačius. Gerai, kad spėjo išdžiūti po to siaubingo lietaus. Užsimetu abu krepšius ant pečių ir paimu už grifo Eidano gitarą. Išėjęs į koridorių patraukiu tiesiai prie Kemrinos durų.
Viduje girdžiu burzgiant televizorių, todėl aišku, kad jau pakirdusi.
Įdomu, ar dar ilgai ji laužysis.
Išgirstu Endrių beldžiant į duris. Staigiai trukteliu į save oro, palaikau gerą minutę plaučiuose ir vienu kvėptelėjimu išpučiu. Kartu nupučiu ir ant veido užkritusius iš kasos išsipešusius plaukus. Tai pasirengimas laikytis tvirtai ir nepalūžti.
Tarsi nieko nebūtų įvykę,
Galiausiai atidarau duris ir pamačiusi jį stovint tokį ramų – ir geidžiamą, – neištveriu ir susileidžiu. Na, ne taip pasakiau – mane išpila raudonis, toks karštas, kad, atrodo, veidas liepsnote liepsnoja. Nudelbiu žvilgsnį į grindis, nes jeigu pakelsiu galvą ir pažiūrėsiu į jo besišypsančias akis bent sekundę ilgėliau, tai širdis tikrai suvirpės.
Po kelių sekundžių susivokiu, kad reikia pakelti galvą.
Dabar jis šypsosi plačiau ir iškalbingiau.
