Beveik niekada полностью

Dabar jis laukia, ką aš pasakysiu, nors aš niekaip neįsivaizduoju, kaip tokiomis nemaloniomis aplinkybėmis kalbėtis su juo nesijaudinant. Jis sakytum jaučia, kad aš visa viduje susigūžusi, bet, užuot atskaitęs man moralą, pirmiausia privers mane išsikalbėti ir tylės, o ne padės kaip psichologas, kokiu dėjosi, kai atėjau į jo kambarį.

Jis vos pastebimai kilsteli antakius, tarsi ragintų: „Na?“

– Na, aš tiesiog pagalvojau… nes niekada nesu dar to dariusi.

– Kodėl? – visai ramiai klausia jis.

Nudelbiu akis žemyn, paskui vėl pažvelgiu į jį, kad nepradėtų barti.

– Na, man tai atrodo truputį nepadoru.

Endrius nustebina mane susijuokęs.

Galiausiai išvaduoja mane iš šitos kankynės.

– Jeigu mergina darytų tai nuolat, – nutęsia pastarąjį žodį kreivai šypsodamasis, – tada ji tikrai elgtųsi kaip kekšė. O vieną kitą kartą,.. na, nežinau… – skėsteli rankom, tarsi nesiryžtų spręsti, daug tai ar mažai, ir sako: – Man atrodo, nieko čia blogo.

Kodėl jis tuojau pat nepasinaudoja proga ir negriebia jaučio už ragų? Viduje man jau kyla nerimas, imu būgštauti, kodėl jis ir toliau vaidina psichologą, o ne skuba flirtuoti ir mauna tiesiai prie reikalo?

– Vadinasi…

Negaliu to ištarti. Tai ne mano jėgoms. Aš negaliu ramiai kalbėti apie savo seksualinius reikalus. Net ir su Natali užsimenu tik vienu kitu žodeliu.

Endrius atsidūsta, jo pečiai suglemba.

– Ar tu nori permiegoti su manim, kad pajustum vienos nakties nuotykio skonį?

Jis žino, kad aš nebūčiau išdrįsusi garsiai to pasakyti, todėl nusileido ir pats tą padarė.

Klausimas, toks aiškus mums abiem, atima man amą. Man nejauku ir baisiai gėda, kad tai pasakė jis, o ne aš, gal net labiau, negu būtų tada, jei tą padaryčiau pati.

– Galbūt…

Jis atsistoja nuo lovos ir žiūrėdamas į mane sako:

– Atleisk, bet aš šiuo atveju tau padėti negaliu.

Man lyg kas būtų didžiausiu pasaulyje kumščiu kirtęs į paširdžius. Rankos sustingsta kaip pagaliai, pirštai susminga į čiužinio kraštą, ir aš negaliu jų pajudinti. Dabar mano didžiausias noras – lėkti iš šito kambario, užsirakinti savo numeryje ir niekada daugiau nebematyti Endriaus. Ne dėl to, kad nenorėčiau jo matyti, o kad geriau jis nematytų manęs.

Dar niekada gyvenime nejaučiau tokios didelės gėdos.

Štai kuo baigiasi, kai duodi liežuviui valią.

Nežinau, ar priimti tai kaip gyvenimo pamoką, ar supykti ant jo, kad privertė taip pasielgti.

8 Pranc. „myliu tave“.

19

Po sekundės pašoku nuo lovos ir puolu prie durų.

– Kemrina, sustok.

Pajutusi, kad jis rengiasi mane vytis, lekiu dar greičiau, čiumpu už durų rankenos, atlapoju ir sprunku į koridorių.

– Palauk, prašau, po galais! – šaukia jis bėgdamas paskui mane ir jo balse girdėti nusivylimas.

Nekreipiu į jį dėmesio, kyšteliu ranką užpakalinėn šortukų kišenėn, ištraukiu atrakinimo kortelę ir įkišu į duris. Puolu į kambarį ir jau noriu uždaryti duris, bet Endrius spėja įsmukti paskui mane.

Durys trinkteli jam už nugaros.

– Paklausyk gi tu manęs, po galais! – pyktelėjęs šaukia jis.

Nenoriu į jį žiūrėti, bet vis tiek žiūriu.

Jo akys didelės, nuožmios, bet kai pagaliau atsisuku į jį, sušvelnėja.

Jis eina prie manęs ir švelniai suima virš alkūnių. Paskui pasilenkia prie manęs ir atsargiai priglunda lūpomis prie manųjų. Suvirpu ir nežinau, kaip tinkamai jam atsakyti. Esu priblokšta, sutrikusi, o širdis daužosi krūtinėje kaip pašėlusi.

Endrius kiek atšlyja nuo manęs ir žiūri. Veide – nepaprastas nuoširdumas, jis krypteli galvą ant šono ir … šypsosi.

– Kas tau čia juokinga? – mesteliu piktokai ir atšlyju nuo jo.

Jis laiko mane už rankų, atremdamas gėdingą žvilgsnį, kuriame pamažu jau ryškėja pasipiktinimas.

– Sakau, kad negaliu tau padėti, Kemrina, dėl to, kad… – jis nutyla, žvilgsniu tyrinėja mano veidą, stabteli prie lūpų, tarsi svarstytų, ar nepabučiuoti dar kartą, – … kad tu esi ne iš tų, su kuriom galėčiau permiegoti tik vieną kartą.

Jo žodžiai išsklaido mano galvoje visas mintis, o širdis dar labiau spurda krūtinėje. Niekaip negaliu suvokti, ką jis kalba, ir, užuot bandžiusi tai išsiaiškinti, pamėginu susikaupti, atgauti savitvardą, kurią praradau galvotrūkčiais išlėkdama iš jo kambario.

– Klausyk, – sako jis, prieidamas iš šono ir viena ranka apkabindamas liemenį. Pajutus jo pirštų prisilietimą ant odos, mano kūnu nubėga šiurpuliukai. Kas, po paraliais, man darosi? Aš iš tiesų jo geidžiu. Šiuo metu kelio atgal jau nebėra, galiu it kekšė pulti jam ant kaklo, kad tik priversčiau jį pasilikti mano kambaryje bent šią naktį. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kodėl aš iš jo trokštu kai ko daugiau, ne vien tik sekso…

– Kemrina? – jo balsas sugrąžina mane į tą akimirką, kai jis norėjo man kažką pasakyti. Nuvedęs prie lovos pasodina, o pats priklaupia ant grindų prie mano kojų. Pakėlęs galvą įdėmiai žiūri man į akis ir sako: – Vienos nakties nuotykio aš tau nesuteiksiu, bet, jeigu leisi, padėsiu patirti pasitenkinimą.

Stipri elektros srovė nudilgina pilvo apačią ir nuvilnija į tarpkojį.

– Ką? – nieko daugiau neįstengiu išveblenti.