Beveik niekada полностью

Jis meiliai šypsosi, skruostuose susimetusios gilios duobutės, rankas laiko padėjęs išilgai mano šlaunų, delnais suėmęs už klubų.

– Be jokių įsipareigojimų, – priduria. – Aš tave patenkinsiu, o rytoj rytą, kai atsibusi, lauksiu tavęs savo kambary greta tavojo, pasirengęs drauge su tavim traukti į kitą mūsų kelionės punktą. Tarp mūsų niekas nepasikeis – aš nei juokais, nei rimtai niekada tau nepriminsiu to, kas bus įvykę, visa tai liks tarp mūsų taip, tarsi nieko nė nebuvo.

Aš vos begaliu kvėpuoti. Ištaręs tik kelis žodžius jis privertė mano slaptąjį taškelį tarp kojų sudrėkti.

– O… kaipgi tu? – vos išlemenu.

– O ką aš?

Jis spusteli pirštais man klubus, aš nuduodu nieko nepajutusi.

– Betgi taip… nesąžininga.

Aš iš tiesų nebesuvokiu, ką plepu. Negaliu atsigauti po patirto šoko.

O Endrius maloniai man šypsosi, nesutrinka dėl mano pastabos, paskui ūmai pakyla nuo grindų, atsiklaupia, įsispraudžia man tarp kojų ir stumteli mane atbulą ant lovos toliau nuo krašto. Pats atsisėda ir užsikelia mane ant kelių, mano kojomis apglėbia sau klubus. Sėdžiu iš nuostabos išsproginusi akis ir įsikandusi apatinę lūpą. Jis elgiasi taip paprastai, atsainiai, kad vien nuo tokio netikėto veiksmų posūkio man dar labiau sudrėksta apačioje.

Tvirtai apkabinęs man nugarą palinksta į priekį ir glosto burna man smakrą. Mano kūną nuo galvos iki pirštų galiukų daigo šaltos adatos. Paskui jis prisitraukia mane dar arčiau ir tyliai sukužda:

– Viskas gerai. Aš noriu, kad tu pasitenkintum. Ir patikėk manim, aš taip pat neliksiu nuskriaustas.

Jo balse justi šypsena, palenkusi galvą žiūriu į jį ir negaliu atsispirti jo žvilgsniui. Jeigu Endrius lieptų dabar man klauptis keturiomis, nė nedvejodama tą padaryčiau.

Jis glusteli lūpomis prie kito mano skruosto.

– Ar ne geriau tau su manim permiegojus? – tyliai klausiu jo, paskui bandau paaiškinti savo mintį kitais žodžiais: – Jeigu nori man padaryti… kai ką kita…

Jis truputį atšlyja nuo mano veido ir priglaudžia tris pirštus prie mano lūpų, duodamas suprasti, kad nekalbėčiau.

– Pasakysiu tau vieną dalyką ir daugiau nekartosiu, – prabyla jis, o jo žvilgsnis toks gilus ir įdėmus, kad gali jame nuskęsti. – Tik būk gera, nieko nekomentuok, gerai?

Aš nervingai linkteliu galva.

Endrius patyli, apsilaižo lūpas ir kalba toliau:

– Jeigu norėtum, kad aš tave išdulkinčiau, turėtum man visiškai atsiduoti.

Mano kūną supurto nevaržomai malonus pasitenkinimas. Jo žodžiai mane galutinai nuginkluoja. Širdis liepia pasakyti vienus žodžius, o protas – kitus. Tačiau aš nebesuvokiu nei vieno, nei kito, nes tą jausmą tarpukojy darosi vis sunkiau ir sunkiau ištverti.

Sunkiai nuryju išdžiūvusioj burnoj seiles. Regis, visi organai, gaminantys skysčius, nustojo funkcionavę, nes visa mano kūno drėgmė susikaupė viename centriniame taške.

Vis dar negaliu normaliai atsikvėpti.

Dieve mano, jis dar nė nepalietė manęs, o aš jau nebegaliu susiturėti.

Nejaugi sapnuoju?

– Gal man tau pagelbėti su ranka ar dar kaip?

Prisipažinsiu, nuo tokio savo pasiūlymo truputį susigėstu.

Jis krypteli į šoną galvą, kreivai šypteli, o mane apima baisus noras jį godžiai išbučiuoti.

– Aš juk tavęs prašiau nieko nekomentuoti.

– Na, aš… aš… nekomentuoju, o tiesiog…

Jis pakiša pirštus po plonučiukėm mano kelnaitėm ir paliečia. Aš aikteliu ir pamirštu, ką norėjau pasakyti.

– Nurimk, – švelniai, nors gan įsakmiai, paliepia jis. Sučiaupiu lūpas, bet netrukus vėl aikteliu, nes jis įkiša į mane du pirštus ir laiko, o nykščiu spusčioja gaktikaulį. – Ar pažadi nurimti ir nieko nekalbėti, Kemrina?

Drebėdama išstenu taip ir vėl sukandu apatinę lūpą.

Jis ištraukia pirštus, aš noriu maldauti jo to nedaryti, neištraukti, betgi jis liepė man tylėti, ir pasakė tai taip, kad aš dar labiau jo geidžiu ir trokštu jam paklusti, todėl tyliu. Plačiai atmerkiu akis, kai jo šlapi pirštai ima braukti per mano lūpas ir aš instinktyviai apsilaižau, bet nedaug, o tada jis patraukia pirštus ir priglaudžia prie savo lūpų, nulaižo tai, kas dar ant jų likę. Palinkstu prie jo, priglundu lūpomis prie jo burnos, užsimerkiu ir trokštu kuo greičiau pajusti jo lūpų ir savo skonį jo burnoje. Jis liežuviu glosto manąjį, bet paskui, užuot ėmęs karštligiškai bučiuoti, ko aš beprotiškai trokštu, atsargiai paguldo mane ant lovos.

Užkišęs abi rankas už šortukų, kartu su trumpikėmis nusmaukia juos nuo klubų ir numovęs nuo kojų numeta kažkur ant grindų.

Tada užlipa ant lovos ir atsigula šalia manęs, vieną ranką pakiša po marškinėliais. Kaip gerai, kad neužsisegiau liemenėlės. Jis švelniai spusteli vieną spenelį, paskui kitą ir vėl bučiuoja skruostą. Jam liežuviu glostant ausies išlinkimus, man ant sprando pasišiaušia visi alei vieno gyvaplaukiai.

– Ar nori, kad paliesčiau? – šiltas jo alsavimas kutena man veidą.

– Taip, – dusliai ištariu.

Endrius suima dantimis mano ausies spenelį, o jo ranka ima slysti pilvu žemyn, bet prie bambos stabteli.

– Pasakyk, ką norėtum, kad paliesčiau? – ištaria man į ausį.

Aš negaliu net akių atmerkti.

– Noriu, kad paliestum ten…