Du verkti negalintys žmonės šiandien staiga ima ir pravirksta abu drauge, tad jeigu šiandien žemę ištiktų pasaulio pabaiga, mūsų troškimai būtų patenkinti.
Ankstyva brėkštančio ryto saulė palengva gena iš dangaus mėnesieną ir kurį laiką abu dangaus valdovai, neįveikdami vienas kito, viešpatauja neaprėpiamose platybėse. Gamta maudosi tamsiai purpuriniuose ir pilkuose su rausvais potėpiais gaisuose, kol pagaliau saulė įveikia tamsą ir pažadina naujam rytui šią pasaulio dalį.
Virstu ant kito šono ir pažvelgiu į Endrių. Jis irgi nemiega. Meiliai jam nusišypsau ir jis džiugiai pasitinka mano bučinį, kai pasilenkiu prie jo ir pakšteliu į lūpas. Pakelia ranką, sulenktu pirštu paglosto man skruostą, paskui perbraukia per lūpas, nykščiu vos juntamai glusteli prie apatinės lūpos ir atšlyja. Prisiglaudžiu prie jo, jis suima mano ranką ir dabar abi guli tarp susiglaudusių mūsų kūnų. Meiliai šypsosi man gražiomis žalsvomis akimis, paleidžia mano ranką ir ta pačia ranka apkabina mane, prisitraukia prie savęs taip arti, kad jaučiu ant smakro jo alsavimą.
Žinoma, jis nenori kalbėti apie tėvą, o jeigu užsiminčiau, galbūt sugadinčiau šią žavią akimirką, todėl tyliu. Nors labai trokštu ir žinau, jog ir jis norėtų apie tai išsikalbėti, kad būtų lengviau gedėti, vis tiek kantriai laukiu. Jam reikia laiko.
Laisva ranka iš lėto imu glostyti jo tatuiruotę žemiau dešiniojo peties. Paskui atsargiai pirštais nušliaužiu žemyn, ant šonkaulių.
– Ar gali parodyt? – tyliai paprašau.
Jis nujaučia, kad kalbu apie Euridikės tatuiruotę ant kairio šono, ant kurio jis kaip tik dabar ir guli.
Endrius žiūri į mane, bet veidas lieka neįskaitomas. Ilgokai klaidžioja žvilgsniu po kambarį, paskui pasikelia, perlipa per mane ir atsigula ant kito šono, kad būtų matyti tatuiruotė. Atsigula taip, kaip ir anksčiau, tik dar arčiau prisitraukia mane, paskui pakelia nuo šono ranką. Pasiremiu ant alkūnės, kad geriau matyčiau, ir iš lėto braukiu pirštu per sudėtingą meno kūrinį, tokį nuostabų ir tikrovišką. Moters galva prasideda tuoj po pažastimi, jos kūnas driekiasi Endriaus šonu ir baigiasi pėdomis ties klubo viduriu, kelis centimetrus užeidamas ant pilvo. Moteris vilki ilgą, vėjo plaikstomą perregimą drabužį, prigludusį prie jos kūno, tarsi pučiamą smarkaus vėjo. Audinio klostės išdrikusios už jos kūno ir palei kojas, tarsi genamos nematomo gūsio.
Ji stovi ant plokščio akmens, žvilgsnis nukreiptas žemyn, viena ranka atsukta atgal.
Paskui aš kažko pradedu nesuprasti.
Kita Euridikės ranka ištiesta į priekį, tačiau piešinys nutrūksta ties alkūne. Jai priešais matyti kita kažkieno ištiesta ranka, bet tikrai ne jos. Tikriausiai ji priklauso kitam kūnui ir yra panaši į vyrišką. Matyti ir kelios kita vėjo krytimi pučiamo audinio klostės, labai panašios į josios. Apačioje ant to paties akmens matyti vyriška pėda ir blauzda, bet nuo kelio piešinys nutrūksta.
Apžavėta tatuiruotės grožio glostau ją pirštu ir mėginu atspėti, kodėl ji neužbaigta ir ko joje trūksta.
Pakeliu akis į Endrių ir jis sako:
– Vakar tu manęs klausei, kas yra mano muzikos dievaitis. Atsakysiu: tai Orfėjas. Suprantu, tau pasirodys keista, bet man nuo vaikystės labai patiko legenda apie Orfėją ir Euridikę. Ypač ta, kurią pasakojo Apolonijus Rodietis, ji man tiesiog įsirėžė atmintin.
Meiliai jam nusišypsau ir vėl mano akys nukrypsta į tatuiruotę, o pirštai nesiliauja jos glostę.
– Apie Orfėją esu girdėjusi, bet apie Euridikę labai nedaug.
Man truputį gėda, kad nežinau tos legendos, juo labiau kad ji tokia svarbi Endriui. Jis pradeda pasakoti:
– Orfėjas muzikinį talentą paveldėjo iš motinos mūzos, jam skambinant lyra ar dainuojant, klausydavosi visa, kas gyva. Geresnio muzikanto už jį nebuvo visam pasauly, tačiau jo meilė Euridikei buvo stipresnė už meilę muzikai, ir dėl jos jis galėjo ryžtis viskam. Jiedu susituokė, bet netrukus po jungtuvių Euridikei įgėlė nuodinga gyvatė ir ji mirė. Sielvarto slegiamas Orfėjas nusprendė leistis į pomirtinį pasaulį ir ją susigrąžinti.
Endriui pasakojant šią legendą, nejučia imu įsivaizduoti save Euridikės vietoje, o Endrių – Orfėjo. Netgi bandau sugretinti to vakaro, kai abu gulėjome laukuose ir mums ant paklodės užsliuogė gyvatė, prisiminimus. Labai savanaudiška ir kvaila taip galvoti, bet nieko negaliu sau padaryti…
– Pomirtiniame pasaulyje Orfėjas skambino lyra ir dainavo, visi susižavėję ir iš jaudulio parpuolę ant kelių jo klausėsi. Galiausiai buvo nuspręsta atiduoti Orfėjui Euridikę, bet tik su viena sąlyga: grįžtant į mirtingųjų pasaulį Orfėjas negali atsisukti atgal ir pažvelgti į Euridikę. – Endrius nutyla. – Tačiau jis neatsispyrė troškimui pažvelgti į savo mylimąją ir įsitikinti, kad ji tikrai eina su juo kartu.
– Ir jis atsigręžė, – užbaigiu jo mintį.
Endrius liūdnai linkteli.
– Taip, jis tik akimirkai atsisuko ir blausioje akmeninio urvo šviesoje išvydo savo mylimąją Euridikę. Ištiesė vienas kitam rankas, bet nespėjus pirštams susiliesti ją vėl prarijo požemių tamsa ir jis daugiau jos niekada nebematė.
