– Kaip mergina, kuriai labai skauda, – šaiposi jis ir juokiasi duobutėmis skruostuose, – klubus krutinai visai neblogai.
Vis dar rausdama iš gėdos bandau nuvilioti jo dėmesį nuo savo šokio ir einu prie pirkinių.
– Kokio galo vaikštai kaip pelė ir mane gąsdini?
– Nieko aš negąsdinu, – sako jis. – Tiesiog stovėjau ir klausiausi. Tavo balsas iš tiesų labai malonus.
Dar labiau nuraustu, atsuku jam nugarą ir imu kraustyti pirkinių maišelį.
– Ačiū, mielasis, bet, man regis, tu pernelyg šališkas, – grįžteliu atgal ir žaismingai jam mirkteliu.
– Ne, aš visai rimtai, – atsako jis. – Dainuoji ne taip prastai, kaip pati įsivaizduoji.
– Ne taip prastai? – atsisuku į jį laikydama rankoje nemažą buteliuką vaikiško aliejuko. – Nori pasakyti, kad dainuoju tik prastokai? – nepatenkinta purkšteliu ir kresteliu rankoje vaikišką aliejų. – Aš prašiau mažo.
– Mažų nebuvo.
– Aha, – kreivai šypteliu ir padedu butelį ant staliuko.
– Na, aš nesakau, kad tu prastai dainuoji, – sako jis ir aš išgirstu girgžtelint lovą jam sėdant ant jos krašto.
Žiūriu į jį per veidrodį priešais save.
– Bet kondicionierių ir šampūną nupirkai gerą, – pagiriu traukdama iš maišelio buteliukus ir statydama juos šalia aliejuko. – O dušo želę nupirkai ne tą.
– Ką? – Endrius atrodo labai nusiminęs. – Juk prašei ne skysto muilo rankoms. Ant buteliuko parašyta, kad tinka kūnui. – Ir dar baksteli pirštu į užrašą.
– Pajuokavau, – meiliai nusišypsau dėl jo susikrimtimo. – Pataikei kuo puikiausiai.
Endrius atsidūsta ir nusvarina ranką ant lovos.
– Galėtum dainuoti scenoje. Bent kartelį. Suprastum, koks jausmas.
Man nepatinka tokie nuotaikų šuoliai. Nemėgstu jų.
– A. Ne, nenorėčiau, – papurtau galvą žiūrėdama į veidrodį. – Šito niekada nebus. Verčiau jau ėsiu vabalus ar vienai dienai tapsiu astronaute, bet tik ne tai.
Kyšteliu ranką į maišelį ir ištraukiu…
– Kodėl gi? – klausia jis. – Būtų nebloga patirtis. Niekada nemanei, kad galėtum tai padaryti, bet liktum patenkinta.
– Kas čia, po perkūnais? – klausiu atsisukdama į jį, dviem pirštais laikydama dėžutę kremo „Vagisil“.
Endrius smarkiai susigėsta.
– Tai… na, supranti… – visas net susigūžia. – Tai… moteriškoms reikmėms… – ir linkteli į mano „moteriškas kūno dalis“.
Žiopčioju kaip žuvis be vandens.
– Manai, kad nuo manęs nemaloniai trenkia? Ar matei mane kada nors kasantis? – bandau susilaikyti nesusijuokus.
Endrius žiūri į mane iš nuostabos išpūtęs akis.
– Ką? Ne! Tiesiog pagalvojau, kad gal tai apmalšins tau skausmą. – Dar niekada nemačiau jo tokio sutrikusio ir išsigandusio. – Žinai, man irgi nebuvo malonu stovėti prie lentynų su tom prekėm ir skaitinėti etiketes. O dar vyrui. – Ima mosuoti prieš save rankomis. – Pamačiau, kad tinka intymiom vietom ir įmečiau krepšelin.
Padedu kremą ant staliuko ir einu prie jo.
– Na, tas tepaliukas skausmo gal ir neapmalšins, – papučiu lūpas, – nes buvo pernelyg daug „brūžinta“, bet svarbu tai, kad norėjai padėti. – Apsižergiu jam klubus ir pasilenkusi pabučiuoju.
Endrius apkabina mane.
– Tai jau dabar galiu tikėtis, kad atskirų kambarių kaip ir nebereikia? – sako jis ir šypsosi man.
Apkabinusi jam kaklą pasilenkiu ir darsyk pabučiuoju.
– Aš ir pati norėjau eiti į tavo kambarį atnešti daiktų, bet paskui prisiminiau, kad vakar supykusi išlėkdama numečiau ant grindų tavo atsarginį raktą.
Endrius nuleidžia rankas, suima man už sėdmenų ir prisitraukia arčiau savęs. Pabučiuoja į kaklo duobutę ir nepaleisdamas manęs iš rankų atsistoja nuo lovos.
– Einu atsinešti, – sako jis ir atsargiai nuleidžia mane ant žemės. – Man turbūt prireiks poros dienų išmokti tos dainos melodiją ir žodžius. O tu, kaip matau, jau moki.
Prisimerkusi piktai pašnairuoju į jį.
– O kam tau ją mokytis?
Skruostuose vėl susimeta gilios duobutės ir jis man atšauna:
– Jeigu gerai pamenu, tai prie pulo stalo tu atsižadėjai laisvės.
Kalba ir žiūri kaip tikras kipšas.
Lėtai purtau galvą, bet paskui imu kratyt įnirtingiau, nes ūmai suvokiu, kur jis lenkia.
– Tada tu pati man pasakei, – linkteli, – cituoju: „Atsisakau laisvės, jeigu nereikės ėsti vabalų ir rodyti pravažiuojančiom mašinom nuogo užpakalio.“ Atleisk, mažule, bet kitąsyk labiau galvok, ką kalbi.
– Ne, Endriau… – atšoku nuo jo ir stoviu sunėrusi rankas ant krūtinės. – Negali priversti manęs dainuoti prieš auditoriją. Pernelyg žiauru.
– Kam? Tau ar auditorijai? – šypsosi jis.
Trepteliu jam per koją.
– Juokauju! Sakau, juokauju! – garsiai juokiasi jis.
– Tu negali manęs priversti.
Pakreipia galvą ant šono ir žiūri į mane žaliomis akimis, o jose visa, kam aš niekaip negaliu atsispirti.
– Ne, aš ir neversiu tavęs nieko daryt, tik… – O, velnias, dabar dar ir lūpas papūtė. Perkūnas trenktų, visai susileidau! – …tik aš labai, labai,
Piktai dėbteliu į jį ir sučiaupusi lūpas sugriežiu dantimis.
Mintyse skaičiuoju iki dešimties.
Giliai atsikvėpiu ir tariu:
– Gerai jau.
Jo veidas nušvinta.
