– Ne! – atgalia ranka ji guviai plekšteli man per petį, bet aš pamatau tik, kaip jai kilstelint ranką sukruta viena krūtis. – Nieko panašaus! Man tiesiog patinka po dušo pasitepti kūną.
Užsirašau: didelį butelį vaikiško aliejuko (jeigu ką).
– Gal dar kokių užkandžių, pakuotę geriamo vandens ar šaltos arbatos be citrinos. Ko nors be burbulų. Ir dar! – kilsteli smilių aukštyn. – Vytintos jautienos!
Šypteliu ir užsirašau.
– Viskas?
– Taip, daugiau nieko nebesugalvoju.
– Na, jeigu ką prisiminsi, – sakau jai ir išsitraukiu iš šortų kišenės telefoną, – paskambink ir pasakyk. Koks tavo numeris?
Ji šypsosi, diktuoja ir laukia, kol skambinu iš saviškio į jos mobilųjį. Atsiliepia balso paštas ir aš tariu:
– Ei, mažule, čia aš. Tuoj grįšiu, dabar neturiu laiko, stoviu ir spoksau į žavią ir neįtikėtinai patrauklią nuogą šviesiaplaukę, sėdinčią vonioj ant spintelės.
Nuraudusi Kemrina plačiai šypsosi, prisitraukia mane tarp nuleistų kojų ir karštai pabučiuoja.
– Ot, velnias! Pribėgo! – sušunka ji pastebėjusi, kad vanduo jau kone liejasi per kraštus.
Skubiai užsuku.
Padedu ant krašto telefoną ir bloknotą, tada paimu ją ant rankų.
– Endriau, aš gi ne kokia luošė, – bet ji nė kiek nesipriešina.
Įkeliu ją į vonią ir ji panyra į šiltą gaivų vandenį, o jos plaukai apkrinta pečius ir vandenį.
– Aš tuoj grįšiu, – tariu jai eidamas iš vonios.
– Prisieki? Šįkart neapgausi?
Sustoju kaip žaibo trenktas. Atsisuku į ją ir matau, kad ji nejuokauja. Man nesmagu, kad ji to klausia, ne dėl to, kad tai mane įžeistų, bet dėl to, kad suteikiau jai pagrindo manim suabejoti.
Visai rimtai žiūrėdamas į ją sakau:
– Taip, prisiekiu, mažule. Juk pati su manim susidėjai, ar ne?
Ji meiliai man šypsosi, nors šypsena atmiešta liūdesio.
– Kad tave galas, su kuo aš susidėjau.
Mirkteliu jai ir išeinu.
Seksas visados viską iš esmės keičia. Atrodo, lyg gyventum stiklo burbule, kur viskas saugu, miela, malonu ir dažniausiai nuspėjama. Žavėtis tinkamu žmogum galima amžinybę, kol neatskleidžiama intymumo paslaptis, tačiau kai tik su tuo žmogum permiegi, visa, kas buvo saugu, miela, malonu ir nuspėjama, dažnai įgauna priešingą reikšmę. Ar ir dabar tas susižavėjimas užges? Ar mes ir toliau geisime vienas kito taip, kaip geidėme prieš pasimylėdami? Ar katras iš mūsų slapčia negalvoja padaręs milžinišką klaidą ir ar nereikėjo džiaugtis santykiais, kokie buvo iki tol? Ne. Taip. Ir vėl ne. Sakau tvirtai, nes jaučiu. Tai ne perdėtas pasitikėjimas ar nepagrįstos jaunos, nepatyrusios ir problemų turinčios merginos svajonės. Tai akivaizdus faktas: mudviem su Endriumi Perišu buvo likimo nulemta susitikti tame autobuse.
Sutapimas – tik konformistų išgalvotas lemties sinonimas.
Ilgokai mirkstu vonioje, bet galiausiai nusprendžiu išlipti, kad visai neišbrinkčiau. Tenai apačioje velniškai skauda, bet eiti dar galiu. Labai malonu, kad jis jaučia poreikį manimi rūpintis.
Užsimaunu kelionėje nusipirktus pilkus medvilninius šortukus ir užsivelku juodą glaustinukę. Pakloju lovą, aptvarkau kambarį, paskui pasiimu telefoną ir pasitikrinu žinutes. Ir vėl padriki Natali svaičiojimai. Iš mamos nieko. Mano telefonas paprastai būna įjungtas vibravimo režimu, nes negaliu pakęsti skambučio garso. Gali būti net ir pati gražiausia melodija, vis tiek man telefono skambėjimas eina pagaugais per nugarą kaip braukymas nagais per rašymo lentą. Einu prie lango, atitraukiu užuolaidas, kad į kambarį plūsteltų saulės šviesa, ir atsirėmusi į palangę grožiuosi Naujojo Orleano vaizdais. Niekada nepamiršiu šito miesto.
Mintys trumpam šokteli prie Endriaus ir jo tėvo, tačiau skubiai nuveju jas šalin. Palauksiu porą dienų ir tada vėl bandysiu jį pakalbinti. Dabar jam sunku, bet aš nenoriu būti nenumatytu kliuviniu. Kada nors vis tiek turės šią bėdą išspręsti.
Pasidedu ant palangės telefoną ir peržiūriu įrašytų dainų sąrašą. Jau senokai neklausiau savo įrašų. Keista, ir nė trupučio nepasiilgau. Pripratau prie Endriaus klasikinio roko dainų. Jis išmokė mane pamilti šią muziką.
Grupės „The Civil Wars“ daina „Barton Hollow“. Pasirenku ją. Pastaruosius porą mėnesių ji buvo mano mėgstamiausia. Įjungiu mikrofoną ir kambarį užlieja kantri stiliaus melodija. Jaučiuosi maloniai kalta. Nesu didelė kantri muzikos gerbėja, bet ši grupė – išimtis. Dainuoju kartu su Džonu ir Džoja, traukiu laisvai, nesivaržydama, nes esu savo kambary ir galiu dainuoti taip garsiai, kaip tik noriu. Stovėdama priešais langą net suraitau keletą šokio žingsnelių. Kai Džoja uždainuoja solo, aš traukiu, kaip įprastai, kartu su ja, stengdamasi, kad neišlavintas mano balsas skambėtų lygiai taip pat švelniai kaip ir jos. Man dar toli iki jos, bet vis tiek malonu jai pritarti.
Staiga sustoju kaip įbesta ir nutylu, nes pamatau prie sienos palei duris rymantį Endrių. Jis klausosi manęs ir, aišku, šypsosi.
Nukaistu kaip žarija ir noriu prasmegt skradžiai.
Užkluptas besiklausantis Endrius žengia į kambario vidurį ir padeda ant televizoriaus staliuko du plastikinius maišelius su pirkiniais.
