Vakare griuvom į lovą gerokai anksčiau, nes repeticiją teko nutraukti, todėl gulėjom susiglaudę, apsikabinę ir kalbėjomės.
– Džiaugiuosi, kad ištvėrei mano kvailystes, – sakau jam padėjusi galvą ant peties. – Kitaip jau būčiau skridus į Šiaurės Karoliną.
Jaučiu jo lūpas bučiuojant man smilkinį.
– Turiu tau prisipažinti vieną dalyką, – sako jis.
Suklūstu.
– Kokį?
– Tai va, – prabyla jis žiūrėdamas į lubas, kur protarpiais keistais raštais sušmėžuoja už lango pulsuojančio miesto šviesos. – Tąkart Velingtone, Kanzaso valstijoje, kai apsistojome pirmame motelyje ir kai kitą rytą aš tau daviau dvi minutes susiruošti… – Endrius nutyla ir aš pajuntu krustelint jo galvą, tarsi žiūrėtų į mane iš viršaus.
Pakeliu galvą nuo jo peties ir žiūriu jam į veidą.
– Taip, pamenu, ir kas toliau?
Jis nervingai šypsosi.
– Aš telefonu slapčia nufotografavau tavo vairuotojo pažymėjimą.
Truputį nustebusi sumirksiu.
– O kam?
Kilsteliu dar aukščiau, kad patogiau būtų į jį žiūrėti ir nereikėtų taip smarkiai užversti akių.
– Pyksti?
Garsiai purkšteliu.
– Na, nelygu, ką ketini daryti su itin asmeniška informacija.
Endrius nusuka akis į šalį, bet net ir prietemoje matau, kaip nukaista jo veidas.
– Tikrai ne dėl to, kad vėliau susirasčiau ir sukapočiau tave į gabalus.
Man net žadą atima.
– Va čia tai bent paguoda! – nusijuokiu. – Betgi rimtai, kam tau reikėjo fotografuoti?
Endrius vėl susimąstęs žiūri į lubas.
– Tiesiog norėjau užsitikrinti, kad vėliau galėčiau tave susirasti, – prisipažįsta. – Na, supranti… jeigu kartais būtume nusprendę pasukti skirtingais keliais.
Šypsausi tik akimis, bet ne lūpomis. Tikrai nepykstu, kad nufotografavo dėl tos priežasties, netgi mielai jį už tai išbučiuočiau, – tik man nelabai patinka jo žodžiai „jeigu kartais“. Aš ir vėl pajuntu, kad jis jau tada kažkodėl galvojo mane palikti.
– Endriau…
– Ko, mažule?
– Ar tu tikrai nieko daugiau nuo manęs neslepi?
Tyli.
– Ne. O kodėl klausi?
Aš taip pat įsmeigiu žvilgsnį į lubas.
– Nežinau. Kažkodėl vis jaučiu iš tavęs… kažkokį keistą… nenorą.
– Nenorą? – nustemba jis. – Ar aš nenorom įkalbinau tave leistis drauge į šią kelionę? Ar nenorom guliau su tavim į lovą?
– Ne, turbūt ne.
– Kemrina, vienintelis dalykas, ko aš niekada nenorėjau daryti, tai galvoti, ar mums verta būti kartu.
Kilsteliu nuo pagalvės ir atsisėdusi atsisuku veidu į jį. Tamsoje jo žvilgsnis atrodo rūstesnis. Endrius guli be marškinėlių, galvą padėjęs ant sulenktos rankos.
– Manai, kad mes viens kitam netinkam?
Nuo šito pokalbio man darosi neramu.
Endrius ištiesia laisvą ranką ir paima man už riešo.
– Ne, mažule, priešingai. Manau, kad mes tinkam vienas kitam visais įmanomais atžvilgiais. Kaip tik todėl aš ir galvo… aš tada ir pagalvojau, kad mums geriau nesusidėti.
– Betgi juk tai nesąmonė.
Jis pritraukia mane arčiau ir aš atsiremiu sulenktomis rankomis jam į krūtinę.
– Tiesiog nežinojau, ar mums verta bristi į tą balą, – sako jis braukdamas pirštais mano plaukus už ausies. – Betgi ir tu pati, mieloji, dar nežinojai, kaip bus.
Atsigulu šalia jo. Endrius sako tiesą.
Aš vis tiek niekaip negaliu suprasti, dėl kokių priežasčių jis taip atsargiai vertina mūsų galimus santykius. Jis gi žino viską apie tai, kodėl išėjau iš namų, ir apie Ijano mirtį. Mano priežastys – visiems kaip ant delno, tarsi ant šaldytuvo magnetuku prispaustas būtiniausių darbų sąrašas. O Endrius savąsias slepia kaip vaikas batų dėžutėje su užrašu „Kalėdų atvirukai“.
Man regis, čia kaltas ne tik tėvas.
Endrius ištraukia ranką man iš po galvos ir užvirsta ant manęs, keliais apžergdamas mane iš šonų ir pasiremdamas ant tvirtų, raumeningų rankų.
– Džiaugiuosi, kad negali miegoti prie muzikos, – sako jis, tikriausiai prisiminęs pirmuosius mano jam pasakytus žodžius. Paskui pasilenkia ir pabučiuoja.
Ištiesiu rankas ir suimu delnais jo dailų veidą, prisitraukiu ir darsyk pasibučiuojam.
– O aš džiaugiuosi, kad Aidahe populiarūs patiekalai iš bulvių.
Endrius suraukia kaktoje antakius.
Nusijuokiu ir vėl prisitraukiu jį bučiniui. Jis bučiuoja mane aistringai, ilgai žaidžia su mano liežuviu. Paskui iš lėto nusagsto švelniais bučiniais man pilvą, vis žemyn, liežuvio galiuku palaižo aplink bambą, tada užkiša pirštus už kelnaičių gumos.
– Bijau, kad aš nebe… – švelniai tariu jam ir žvelgiu į akis.
Jis laižo man pilvą, paskui išbučiuoja man pirštus, kai ištiesiu rankas suimti jam už veido, suleisti į plaukus.
– Be sekso, – sako jis. – Prisiekiu, laižysiu labai atsargiai.
Jis nutraukia man kelnaites ir aš kilsteliu sėdmenis, kad jam būtų lengviau.
Pabučiuoja vieną šlaunį, paskui kitą.
– Mano liežuvis bus drėgnas, kad tau neperštėtų, – sako jis ir vėl išbučiuoja vidinę šlaunų dalį, vis artėdamas prie užkaitusios vietos.
Tyliai aikteliu, kai jis pirštais švelniai paliečia lūpas ir atsargiai jas praskiria.
– Viešpatie, mažule, tu išties visa ištinus.
Jis kalba iš visos širdies ir nė trupučio nesišaipo.
Man tikrai mažumėlę peršti, betgi Dievas mato, kaip smarkiai aš jo geidžiu…
Jaučiu jo karštą alsavimą tarp savo kojų.
