Sulaužiau visas savo užsibrėžtas taisykles. Visas aliai vienos.
30
Širdis visad nugali protą. Širdis, nors ir sudaužyta ir linkusi į savižudybę bei mazochizmą, visada ima viršų prieš protą. Tegu protas ir išmano viską kuo puikiausiai, bet dabar aš spjaunu į jį ir neklausau, ką jis man liepia. Šiuo metu aš noriu gyventi šia diena.
– Kelkis, mažule, – paplekšnoju Kemrinai per užpakalį.
Šįryt mes atsibudom ir ji vėl užmigo mano glėbyje. Kažkuriuo metu, regis, aš irgi trumpai snūstelėjau, bet visą naktį galvojau tik apie ją, todėl net nežinau, ar apskritai buvau sumerkęs akis.
Ji inkščia ir raivosi, paskui atsisuka į mane, susivijusi į baltą paklodę. Šviesūs plaukai susivėlę, bet ji vis tiek velnioniškai patraukli.
– Ei, baik, mielasis, – purkštauja ir man suspurda širdis išgirdus save taip vadinant. – Miegokim visą dieną.
Užsivelku marškinėlius ir įšoku į šortus, tada vėl atsisėdu ant lovos ir permetęs ranką per ją tvirtai įsiremiu į čiužinį.
Pasilenkiu ir pabučiuoju jai į kaktą.
– Aš viską noriu daryti su tavim, – tariu jai išsišiepęs iki ausų, nors gerai žinau, kad atrodau juokingai, bet man tai nerūpi. – Galim eiti į miestą ir veikti, kas tik mums šaus į galvą.
Dar niekada nebuvau toks laimingas. Net neįsivaizdavau, kad žmogus apskritai gali būti toks laimingas.
Kemrina žiūri į mane ir meiliai šypsosi, jos žydrose akyse tarytum šviečia tik atsibudusio vaiko nekaltumas. Ji žiūri į mane, įdėmiai tyrinėja ir pati tuo mėgaujasi.
Paskui ištiesia į mane rankas.
– Bijau, kad tau teks nešioti mane ant rankų, – sako.
Ištiesiu rankas, suimu jai už pečių ir ji atsisėda lovoje.
– Na, man tai nė kiek nesunku, – atsakau juokdamasis. – Nešiosiu tave kaip kūdikį. Aišku, daug kam tai nepatiks, bet man nusispjaut. Beje, o kodėl turėčiau tave nešioti?
Ji pakšteli man į nosies galiuką.
– Nes bijau, kad nepaeisiu.
Suvokus priežastį, šypsena nuo veido greitai dingsta.
Kemrina pasisuka lipti iš lovos, nuleidžia per kraštą kojas ir aš jos veide pamatau nemalonų skausmą.
– Oi, mažule, atleisk man, – man labai apmaudu, bet vis tiek negaliu liautis šypsojęsis.
Ji irgi.
– Sakau tai ne dėl to, kad paglostyčiau tavo seksualinį
Net atlošęs galvą garsiai nusikvatoju.
– Na ir žodžiai iš tavo burnos!
– Ei, – beda pirštu man į krūtinę, – čia tu dėl visko kaltas. Tu pats išmokei mane keiktis, ištvirkauti ir privertei taip tavęs geisti, kad dabar kelias dienas negalėsiu normaliai vaikščioti. – Ir kad būtų svariau, kinkteli galva.
Atsargiai paimu ją ant rankų, neverčiu apžergti man klubus, o abi jos kojas užsimetu ant vienos rankos, kad ne taip skaudėtų.
– Atleisk, mažule, bet tu negražiai kalbėjai dar iki mūsų pažinties, – sakau jai, žiūrinčiai į mane pakelta galva ir papūsta viršutine lūpa. – Ištvirkauti? Galbūt. Bet šitai jau seniai tūnojo tavyje, aš tik padėjau ištraukti tai į dienos šviesą. O dėl aistros man? Vadinasi, tu geidi tuo užsiimti visą laiką, nors paskui kelias dienas ir tektų sunkiai vaikščioti.
Su kiekvienu mano žodžiu jos akys vis plečiasi.
– Na jau ne, iš manęs nieko daugiau nesitikėk – bent jau iki rytojaus ryto.
Pakšteliu jai į kaktą ir nunešu į vonią.
– Aš nieko prieš, – atsakau jai metęs šalin juokus. – Aš ir pats to nedaryčiau. O šiandieną, Kemrina Benet, tu būsi palepinta. Pirmasis dienotvarkės punktas – karšta ir maloni vonia.
– Su putom? – klausia išsprogusiomis it stirniuko akimis.
– Taip, su putom, – šypsodamasis atsakau.
Kol leidžiu į vonią vandenį, ji sėdi ant spintelės visiškai nuoga ir laukia.
– Su putom gali kilti sunkumų, mažule, – tariu jai spausdamas šampūno likučius iš trigubai didesnio butelio nei paprastai parūpinama viešbučiuose.
– Žinai, ką? – šūkteli ji, siūbuodama kojomis ir įsitvėrusi rankomis į spintelės kraštą. – Aš irgi kone jau viską pabaigiau. Nebeturiu dantų pastos, reikėtų dušo želės ir kitų priemonių. – Pasilenkusi pasiglosto nuogas blauzdas. – Mano oda kaip žvynai, – ir nemaloniai susiraukia.
Suraukęs lūpas, kad nesusijuokčiau, ištariu:
– Gerai jau, nueisiu į parduotuvę.
Palikęs už savęs bėgantį vandenį atsisuku į ją ir apžiūriu jos turimas prausimosi priemones. Tada nueinu į kambarį ir atsinešu viešbučio pieštuką bei delno dydžio blonknotėlį.
– Sakyk, ko reikia.
Kol ji galvoja, aš užsirašau, ką jau buvo paminėjusi.
– Dantų pastos, dušo želės, – pakeliu į ją akis. – Tai skystas muilas, ar ne?
– Ne visai, – sako ji, o aš stengiuosi nežiūrėti į jos plikas krūtis. – Tai ne skystas muilas rankoms. Na, bet paieškosi ir surasi.
Užsirašau: „ne skystas muilas rankoms“ ir vėl jos klausiu:
– Ko dar tau reikia?
Kemrina mąsliai suraukia lūpas.
– Šampūno ir kondicionieriaus. Aš mėgstu „L’Oreal“. Rausvam buteliuke. Bet tiks bet koks. Tik nepirk tokio, kur būna šampūnas
Susidomėjęs kilsteliu antakius.
– Vaikiško aliejuko? Turi slaptų minčių?
