– Aš labai švelniai, – sako jis ir man užima kvapą, kai jis liežuviu labai atsargiai mane lyžteli, tik vieną kartą, o pirštais atsargiai, nė kiek nespausdamas laiko praskėtęs mano intymią vietą.
Visu kūnu prasmengu į paklodes, kai jis ima laižyti mane vis smarkiau, bet nespausdamas, kad nesukeltų skausmo, tik visišką ir nepakartojamą malonumą.
Dvi dienas repetavom dainą „Barton Hollow“, daugiausia viešbučio numeryje, tačiau vėliau išėjom pasivaikščioti Misisipės pakrante ir Kanalo gatvės gale vėl drauge padainavom. Man regis, Endrius tikslingai ištempė mane iš viešbučio, kad pamėginčiau dainuoti prie žmonių ir kad nebūtų taip baisu. Tuo metu praeivių nebuvo daug, tačiau aš vis tiek velnioniškai jaudinausi. Dauguma tiesiog praeidavo ir į mus net neatsisukdavo (mes dainavom ne kaip koncerte, vis sustodavom, pradėdavom iš naujo, vis tobulinom kai kurias vietas, tad mūsų klausytis tikrai nebuvo įdomu). Tačiau vienas kitas praeivis vis dėlto stabteldavo, paklausydavo ir nueidavo. Viena moteris man maloniai nusišypsojo. Nežinau, dėl ko, gal iš gailesčio, kad negražiai dainuoju, o gal jai patiko mano balsas.
Sunku pasakyti, gal ir taip, ir anaip.
Trečią dieną Endrius jau tvirtai pareiškia, kad daina paruošta, ir mes galime eiti į „Senojo kyšulio“ barą dainuoti publikai.
Aš dar nesiryžtu. Man reikia dar vienos savaitės, mėnesio, metų ar dvejų.
– Viskas bus gerai, – ramina Endrius rišdamasis batus. – Pamatysi, tu net
– Ei, užsičiaupk, – atšaunu jam vilkdamasi dailią juodą palaidinukę su metalinių grandinėlių petnešėlėm. Šį vakarą nieku gyvu nesirengsiu palaidinukės be petnešėlių. – Pati mačiau, kaip aną vakarą panos dėl tavęs varvino seilę. Manau, mane išgelbės tai, kad scenoje būsim dviese ir visi ris akimis tave, o mano sumauto dainavimo net negirdės.
– Mieloji, tu tą dainą moki geriau už mane, – sako Endrius. – Liaukis matyti tik tai, kas bloga.
Endrius užsitempia ant išsipūtusių raumenų juodus marškinėlius. Įsivėrė juodą diržą su sidabrine sagtimi, bet marškinėlius susikišo tik priekyje virš sagties, o užpakaly paliko karoti ant akį traukiančių klubų. Juodi džinsai, prieky suvelti plaukai sukelti į viršų.
– Tik tau reikia prisiminti vieną dalyką, – tepdamasis dezodorantu toliau kalba Endrius. – Nebūtina dainuoti visą dainos tekstą – tavo partija trumpa, bet tu vis tiek dainuoji ir mano žodžius. – Kilstelėjęs antakius žiūri į mane. – Aš nieko prieš, tik pagalvojau, kad tau scenoje bus drąsiau, jei turėsi dainuoti mažiau.
– Suprantu, bet aš įpratusi dainuoti visą dainą nuo pradžios iki galo. Man sunku kai kurias vietas nutylėti.
Endrius linkteli.
Įsispiriu į naujus aukštakulnius ir einu pasižiūrėti į didelį veidrodį virš televizoriaus staliuko, kaip atrodau.
– Esi pasiutiškai patraukli, – taria Endrius užėjęs man už nugaros.
Apkabina per liemenį ir pabučiuoja į kaklą, paskui plekšteli per aptemptus džinsus ir aš net aikteliu, nes suskausta.
– Ir dar man labai patinka tavo kasytės, mažule.
Ištiesęs rankas suima pirštais už kasų, permestų per pečius ant krūtinės, ir perbraukia visu jų ilgiu iki galiukų, o tada linksmai pakšteli į skruostą.
Tariamai pyktelėjusi stumteliu jį nuo savęs:
– Sugadinsi makiažą.
Endrius nusišypso ir eina prie spintelės pasiimti piniginės, įsikiša ją į užpakalinę kišenę.
– Na, ko gero, ir viskas, – sako.
Sugrįžęs į kambario vidurį ištiesia man ranką, kitą sulenkęs užkiša už nugaros ir plačiai šypsodamasis nusilenkia. Lėtai ištiesiu jam ranką, pirštais paliečiu delną ir jis, suėmęs saujon, nusiveda mane prie durų.
– O gitara?
Stabtelim prieš jam atidarant duris ir jis žvilgsniu man padėkoja.
– Taip, gerai, kad priminei, – sako jis ir čiumpa už grifo gitarą. – Jeigu bare nebus Edžio, tai vargu ar kas teiksis pasiūlyti kitą.
– Gaila, galėjau nepriminti.
Endrius palinguoja galvą ir išsitempia mane pro duris.
32
Šįkart sėdam į Endriaus „Chevelle“. Užmetęs akį į mano kojas iš karto suprato, kad avėdama tokius aukštakulnius pėsčia iki Alžero tikrai nenueisiu, o nešti ir mane, ir gitarą jam būtų nepatogu. Per Misisipę važiuojam greitkelio tiltu, o ne keliamės keltu, ir atvykstam į barą dar prieš sutemstant. Aišku, būtų buvę smagiau eiti pėsčiomis, kaip ir anąsyk, nes dabar atvažiavom labai greitai.
Iš jaudulio mane jau pradeda pykinti.
Pasistatom automobilį Oliverio gatvėje ir išlipam. Mano kojos kaip švininės.
Endrius prieina prie manęs ir apkabina, švelniai spusteli.
– Neverčiu tavęs to daryti, – sako jis apsigalvojęs.
Bijau, kad tuoj išvemsiu pavakarius, kuriuos taip skaniai neseniai sušveitėm.
Paleidęs iš glėbio suima delnais man už skruostų ir įdėmiai žiūri į akis.
– Kalbu visai rimtai, mažule. Be juokų. Jeigu nenori dainuoti, aš tikrai tavęs neverčiu. Dėl manęs nesiaukok.
Nervingai kinkteliu galva ir giliai atsidūstu. Mano veidas vis dar tarp jo delnų.
– Ne, aš noriu, – tariu jam linkčiodama ir bandau save padrąsinti. –
Nykščių pagalvėlėm Endrius paglosto man skruostus.
– Tikrai tikrai?
– Taip.
