Staiga jis pakelia mane ir pasisodina taip, kad apžergiu jį. Žiūriu jam tiesiai į veidą, keliais remiuosi į sofą. Suėmęs už rankų ilgai ir įdėmiai susikaupęs žiūri man į akis.
– O jeigu mes… – nusuka žvilgsnį į šalį, ilgokai mąsto, nors, gaila, nežinau, ar ieško tinkamų žodžių, o gal apskritai nebenori nieko sakyti.
– Ką turi galvoje – „o jeigu mes“? – bandau paraginti. Nenorėčiau, kad nutylėtų, kad ir kaip skaudu tai būtų. Tegu verčiau pasako. Man iš dalies vėl gimsta blanki viltis ir aš nenoriu, kad ji išslystų man iš rankų. – Endriau?
Išgirdęs mano balsą, jis atsitokėja, ir jo žalios akys vėl įsminga man į veidą.
– O jeigu mes abu kur nors išvažiuotume? – taria jis ir man širdis suspurda krūtinėje. – Nenoriu čia pasilikti. Siūlau tai ne dėl tėvo ar brolio – jie čia niekuo dėti. Jie nežino, ką aš jaučiu. Dabar. Šią akimirką. Čia su tavimi. Ar kokie jausmai gimė man vos tik išvydus tave, tokią vienišą tame autobuse Kanzaso stotyje. – Endrius spusteli man pirštus. – Žinau, kad netekai sielos draugo, bet aš prašau… būti mano sielos drauge. Gal mudviem reikėtų pakeliauti po platųjį pasaulį, Kemrina… Suprantu, tavo buvusio draugo aš nepakeisiu…
Man iš akių pasipila ašaros.
Jis netinkamai jas supranta. Paleidžia mano rankas ir staiga nusuka akis į šalį. Suimu delnais jam skruostus, pažvelgiu į iškankintą veidą.
– Endriau, – linguoju galvą, skruostais teka ašaros, – mano mintyse esi tik tu, – tyliai kuždu jam į veidą. – Net ir būdama su Ijanu jaučiau, kad man kažko trūksta. Tąvakar laukuose aš tau sakiau… – nejučia nutylu, nusišypsau, paskui priduriu: – aš tau sakiau, kad tu – mano sielos draugas. Seniai jau tą žinojau.
Pabučiuoju jam į lūpas.
– Nieko malonesnio šiam gyvenime neįsivaizduoju, kaip apkeliauti pasaulį su tavimi. Mudu gimę keliauti. Kartu. Nieko daugiau nenoriu, tik keliauti.
Jo akys pilnos ašarų, tačiau džiugi šypsena nuveja jas šalin dar nepradėjus byrėti. Paskui jis įsisiurbia lūpomis į manąsias, abu suimam delnais viens kitam už veido. Jo bučinys atima man kvapą, bet aš jį bučiuoju dar aistringiau, traukiu kiek galėdama į save jo gyvastį. Neatsiplėšdamas nuo mano lūpų jis nuima nuo veido rankas ir smarkiai mane apkabinęs atsistoja nuo sofos.
– Šiandien tu privalai susipažinti su mano mama, – sako įdėmiai žvelgdamas man į akis.
Kūkčiodama nusibraukiu ašaras ir linkteliu.
– Mielai tą padarysiu.
– Puiku, – nudžiunga jis ir iš lėto pastato mane ant grindų. – Dabar lekiu po dušu, paskui eisim pasižvalgyti po miestą, o vakarop, kai mama baigs darbą, eisim susitikti su ja.
– Gerai, – pritariu jam nepaliaudama šypsotis.
Negalėčiau nesišypsoti, net jei ir labai to norėčiau.
Endrius ilgai žiūri į mane, tarsi negalėdamas atsiplėšti nuo mano kūno, o akys taip švyti džiaugsmu, kaip tą vakarą po mudviejų pasirodymo „Senojo kyšulio“ bare. Jo žvilgsnyje telpa visa, ką norėtų pasakyti itin laimingas žmogus, bet pasirenka tylėti.
Jam ir nereikia nieko sakyti.
Galiausiai Endrius išeina iš kambario ir patraukia į vonią, o aš čiumpu telefoną ir pasitikrinu gautas žinutes. Pagaliau paskambino mama. Balso atsakiklyje ji papasakojo apie savo kelionę laivu aplink Bahamų salas, trukusią net aštuonias dienas. Akivaizdu, kad ji iki ausų įsimylėjo tą savo Rodžerį. Gal man iš tiesų reikėtų užsukti į namus, užmesti į jį akį ir savais metodais įvertinti jo asmenybę, nes aš linkusi manyti, kad mama, apakinta kelių jo itin išskirtinių bruožų, bus pražiopsojusi įspėjamuosius požymius: turtingesnis ir už mano tėvą, patrauklesnė išvaizda ir už Endriaus (na, tai nelabai tikėtina) arba nepaprastai didelis… deja, ir pati nežinau, kaip man pavyktų tai patikrinti, nebent pati paklausčiau mamos. Bet šito tikrai nebus.
Skambino ir tėtis. Pranešė kitą mėnesį vykstąs į dalykinę komandiruotę į Graikiją ir klausė, ar nenorėčiau kartu su juo. Mielai, tėti, bet atleisk, jeigu kitąmet ir panorėsiu keliauti į Graikiją, tai tik su Endriumi. Nuo vaikystės esu tavo dukrelė, bet juk ateina laikas užaugti, ir dabar aš – Endriaus panelė.
Atsikračiusi svajingų minčių toliau žiūrinėju atsiųstas žinutes. Užuot sėdėjus prikandus liežuvį ar rašiusi žinutę, Natali galiausiai pati paskambino. Gerai žinau, kad dabar ji kraustosi iš proto ir miršta nekantraudama sužinoti, su kuo ir ką dabar veikiu. Turbūt per ilgai ją kankinau.
Hm. Gal reikėtų numesti kokį kaulą…
Veidą nušviečia palaiminga šypsena. Vis dėlto apgraužtas kaulas yra geriau nei visiškai nieko.
Endrius išeina iš vonios su drėgnu rankšluosčiu ant kaklo ir eina per kambarį. Pašaukiu jį į svetainę. Atėjęs sustoja, pusnuogis ir toks seksualus, kokio dar gyvenime nesu regėjusi, nuo saulėje įdegusios raumeningos krūtinės kapsi vandens lašeliai. Man norisi juos nulaižyti, bet susilaikau Natali labui.
– Mielasis, ateik čia, – pamoju sulenktu pirštu. – Norėčiau nusiųsti Natali mudviejų nuotrauką. Jau nuo pat Naujojo Orleano ji sėdi man ant sprando ir vis kamantinėja apie tave, bet aš nieko jai nepasakoju, net tavo vardo nepasakiau. Paliko man balso pranešimą, – ir pradedu maigyti telefono mygtukus.
