Eidamas į virtuvę kinkteliu galvą ir atsidarau šaldytuvą. Skambteli durelėse sustatyti buteliai ir stiklainėliai.
– Dabar jau vienas. Tris mėnesius gyvenau su savo draugu Hitu, bet jis išvyko gyventi į Dalasą pas savo sužadėtinę.
Išimu iš šaldytuvo dvilitrį butelį imbierinio limonado ir užtrenkiu dureles.
– Gersi? – klausiu atsukdamas jai etiketę.
Kemrina meiliai man šypteli ir sako:
– Ačiū, bet kol kas nenoriu. O kam jį pirkai? Pagirioms ar išjudint skrandį?
Kreivai šypteliu, gurkšteliu tiesiai iš butelio. Ji nė nesusiraukia, nors aš iš jos to beveik ir tikėjausi.
– Aha. Vienas nulis, – prisipažįstu ir užsuku kamštelį.
– Jeigu nori palįsti po dušu, – sakau jai išeidamas iš virtuvės, – tai vonia ana ten, – mosteliu ranka į koridorių, – o aš paskambinsiu mamai, kad nesijaudintų, ir truputį apsitvarkysiu, paskui ir pats nusiprausiu. Mano gėlė turbūt visai sudžiūvo.
Kemrina truputį nustemba.
– Turi gėlę?
Šypteliu.
– Taip. Mano gėlės vardas Džordžija.
Kemrina pakelia antakius.
Nusijuokiu ir pakšteliu jai į lūpas.
Kol Kemrina prausiasi po dušu, aš aplekiu visą butą ir surankioju viską, kas ne vieton padėta: senas smirdinčias kojines (radau tik vieną, numestą prie lovos), keletą neatplėštų prezervatyvų (ant spintelės prie lovos jų visa dėžutė – sumetu viską į šiukšlių dėžę), vieną
Paskui suplaunu kelis nešvarius indus, kuriuos palikau praustuve prieš išvykdamas ir, prisėdęs svetainėje, paskambinu mamai.
34
Pamačius ant unitazo bakelio atsainiai numestą pornografinį žurnalą, kaip galėtų būti dedama ant motociklų, mane nejučia suima juokas. Galvoje šmėsteli klausimas: įdomu, ar daug pasauly atsirastų vaikinų, nevartančių pornografinių žurnalų? Bet paskui susivokiu, kad klausimas visai netikęs. Ką čia pridursi: pati akis pražiūrėjau internete naršydama po pornografines svetaines.
Ilgai prausiuosi po karštu dušu, paskui nusišluostau dideliu Endriaus duotu paplūdimio rankšluosčiu ir apsirengiu.
Man čia nepatinka. Nenoriu būti nei jo bute, nei Teksase.
Kitu metu ir kitokiomis aplinkybėmis viskas būtų kitaip, tačiau tiesa, kurią išdėjau jam vakar sustojus šalikelėje, bado akis. Ir šis būstas, ir visa jame byloja apie artėjančią
Nesuprantu kodėl.
Nubraukiu nuo skruosto ašarą, nuryju galugerkly susikaupusias emocijas, ilgokai stoviu vonioje, paskui įkvepiu į plaučius oro ir atidarau duris.
Eidama per valgomąjį girdžiu Endrių kalbant telefonu.
– Nenervink manęs, Eidanai, gerai? Nereikia man tavo tų suknistų patarimų! Taip, na ir kas? Kas tu toks, kad nurodinėtum, kaip turėčiau gyventi? Ką? Atsipeikėk, brolau! Laidotuvės – ne privalomas dalykas! Mane daugiau pamatysit tik mano paties laidotuvėse, aišku? Nesuprantu, kam iš viso žmonės rengia tas laidotuves. Pažiūrėti į mylimą žmogų, be gyvybės ženklų gulintį mediniame karste? Man daug maloniau prisiminti artimą tokį, kai jis dar buvo gyvas. Nepūsk man arabų, Eidanai! Pats žinai, kad tai nesąmonė!
Nesmagu stovėti už kampo ir klausytis jo pokalbio, bet ne ką maloniau įeiti ir jam sutrukdyti.
Vis tiek įeinu į kambarį. Endrius labai susijaudinęs, man norisi jį nuraminti. Vos tik mane išvydęs jis akimirksniu pakeičia balsą ir atsiplėšia nuo sofos atlošo.
– Turiu baigti, – sako jis. – Taip, su mama jau kalbėjau. Taip. Gerai. Girdžiu, girdžiu. Iki.
Endrius išjungia telefoną ir numeta ant ąžuolinio kavos stalelio visai prie basos savo pėdos.
Prisėdu greta jo ant minkštos pagalvėlės.
– Atleisk, kad aš taip, – sako jis ir patapšnojęs man per šlaunį ima ją glostyti. – Niekad nesiliauja pamokslavęs.
Pasislenku arčiau ir atsisėdu jam ant kelių, jis mane apkabina, priglaudžia prie krūtinės, tarsi aš vienintelė galėčiau jį nuraminti. Apsiveju rankomis jam kaklą, delnus padedu ant pečių. Pasilenkiu ir pabučiuoju lūpų kamputį.
– Kemrina, – sako jis žiūrėdamas man tiesiai į akis, – suprask, aš irgi nenoriu, kad tuojau pat viskas baigtųsi. – Tarsi skaitytų mano mintis, kurios buvo apnikusios vonioje prieš kelias minutes.
