– Natali, tu pati man paskambinai. Ir, jeigu neklystu, kaip tik tu mane išvadinai melage ir nenorėjai patikėti, kai papasakojau, ką Deimonas man iškrėtė. Atleisk, bet nemanau, kad dabar būtų teisinga grįžti prie senos draugystės ir apsimesti, kad nieko neįvyko.
– Suprantama, tu teisi. Dovanok man.
Natali nutyla, susimąsto, ir kažkur toli fone pasigirsta atidaromos gėrimo skardinėlės spragtelėjimas. Gurkšteli.
– Taip atsitiko ne dėl to, kad tavim netikėčiau, Kemrina. Aš tiesiog labai užsigavau. Deimonas – tikras gyvulys. Aš spjoviau į jį.
– Kodėl? Nes užklupai apgaudinėjant, bet nepatikėjai savo geriausia drauge nuo antros klasės, kai ji įrodinėjo, kad jis tikras kiaulė?
– Aš to nusipelniau, – prisipažįsta ji. – Bet ne, aš jo nesugavau mane apgaudinėjant. Tiesiog labai pasiilgau savo geriausios draugės ir supratau nusižengusi Geriausių draugių taisyklių kodeksui. Galiausiai prirėmiau jį prie sienos, bet jis, aišku, išsisukinėjo, o aš vis tiek jį kamantinėjau, nes norėjau, kad prisipažintų. Ne dėl to, kad siekčiau patvirtinti faktą, bet tiesiog… Kem, aš norėjau, kad jis man pasakytų tiesą. Norėjau išgirsti tai iš jo paties lūpų.
Jos balse girdėti širdgėla. Suprantama, ji kalba nuoširdžiai, ir aš linkusi jai atleisti, bet dar nesu pasirengusi duoti jai suprasti, kad atleidžiu, ir pulti pasakoti apie Endrių. Nežinau, kas man darosi, bet jaučiu, kad šiuo metu Endrius yra svarbiausias žmogus mano gyvenime. Myliu Natali visa širdimi, bet dar neketinu jai nieko pasakoti. Nenoriu dalytis juo su Natali. Ji turi savybę, jei taip galima pasakyti, viską sumenkinti.
– Klausyk, Natali, – tariu jai, – aš ant tavęs nepykstu ir noriu tau atleisti, bet tam dar reikia laiko. Tu mane pernelyg smarkiai įskaudinai.
– Suprantama.
Ji nusileidžia, bet balse girdėti nusivylimas. Natali visada buvo didžiausia nekantruolė, gebanti tuojau pat atsileisti.
– Sakyk, kaip jautiesi? – klausia manęs. – Niekaip neįsivaizduoju, ko pabėgai net į Naująjį Orleaną. Gal jau prasidėjo uraganų sezonas?
Girdžiu Endriaus numeryje iš dušo kliokiant vandenį.
– Jaučiuosi puikiai, – atsakau galvodama apie Endrių. – Kalbant atvirai, Nat, tai dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga ir patenkinta kaip pastarąją savaitę.
– Dieve mano… Tai dėl vaikino! Susiradai vaikiną, ar ne? Kemrina Meribet Benet, pasiutėle tu prakeikta, nedrįsk slėpti nuo manęs tokių dalykų!
Kaip tik tai ir turiu omeny sakydama, kad ji moka viską sumenkinti.
– Kuo jis vardu? – Ji garsiai aikteli, tarsi ką tik jai į sterblę būtų nukritęs atsakymas į didžiausią pasaulio mįslę. – Tu su juo dulkinaisi? Ar jis patrauklus?
– Natali, liaukis, – užmerkiu akis ir bandau įsivaizduoti ją dvidešimtmetę subrendusią merginą, o ne vidurinės laikų plevėsą. – Nesirengiu su tavim dabar apie tai kalbėti, supratai? Palauk dar keletą dienelių ir aš pati tau paskambinsiu ir papasakosiu, kaip man sekasi, bet dabar…
– Sutinku! – sušunka ji, bet nepagauna mano užuominos, kad derėtų santūriau reikšti savo emocijas. – Jeigu tik ant manęs daugiau nebepyksi ir tau viskas bus gerai, tai aš tikrai sutinku dar kiek palaukti.
– Ačiū.
Pagaliau ji nusileidžia žemėn nuo nešvankių paskalų debesies.
– Labai tavęs atsiprašau, Kem. Būk gera, atleisk man.
– Gerai, tikiu tavim. Kai vėliau paskambinsiu, galėsi man papasakoti, kas tau nutiko su Deimonu. Žinoma, jeigu norėsi.
– Gerai, – sako ji. – Sutarta.
– Tada iki kito karto… Ir dar, Nat.
– Kas?
– Labai džiaugiuosi, kad paskambinai. Velnioniškai tavęs pasiilgau.
– Aš irgi.
Mes baigiam kalbėti, bet aš dar ilgai žiūriu į telefoną, kol mintys nuo Natali palengva nukrypsta prie Endriaus. Kaip jau minėjau: užsisvajojus mintyse iškyla tik Endriaus veidas.
Išėjusi iš dušinės užsimaunu džinsus, kurių taip ir nesugebėjau išsiplauti, bet jie dar nedvokia, todėl tuokart pravers. Bet jeigu artimiausiu metu neišsiskalbsiu turimų drabužių, teks vėl eiti į parduotuvę pirktis naujų. Gerai, kad jau bent kelnaičių įsimečiau krepšin net dvylika.
Pradedu dažytis ir visa kita, bet ūmai rankos nusvyra ant praustuvo ir aš imu spoksoti į save veidrodyje, bandau pamatyti tai, ką manyje rado Endrius. Jis matė mane pačios blogiausios formos: be makiažo, su juodais ratilais po akimis nuo ilgų nemigo naktų kelionėje, dvokiančia burna ir susivėlusiais, netrinktais plaukais. Pagalvojus apie tai suima juokas, bet paskui bandau įsivaizduoti jį stovintį man už nugaros ir taip pat žiūrintį į veidrodį. Regiu jo galvą palinkstant man prie kaklo ir iš nugaros man liemenį apkabinat jo tvirtas rankas, pirštus spaudžiant man šonus.
Iš svajonių pažadina pasigirdęs beldimas į kambario duris.
– Ar jau susiruošusi? – klausia Endrius, kai atidarau.
Jis drąsiai žengia į mano kambarį.
– O kur eisim? – klausiu jo grįždama į vonią, kur guli mano makiažo reikmenys. – Man reikia švarių drabužių. Aš visai rimtai.
