Endrius švelniai šypteli ir ištiesia man ranką. Aš ją paimu ir skubiai prisiglaudžiu prie jo, ir jis apkabina mane per pečius. Kilsteliu galvą, pažiūriu jam į akis ir uždedu ranką ant jo šlaunies.
Man jis nepaprastai gražus…
– Tu mane gąsdini, – pagaliau prisipažįstu.
Po šių žodžių jo akyse žybteli smagi kibirkštėlė.
– Daviau sau žodį niekada daugiau to nedaryti. Suprask mane. Prisiekiau niekada daugiau su niekuo nesuartėti.
Jaučiu, kaip jis smarkiau spusteli man pečius, širdies tvinksniai gerokai padažnėja, jos dūžiai intensyviai muša man į kaklą.
Paskui jo veidą nušviečia šypsena ir jis man sako:
– Sakyk, Kemrina Benet, ar tu mane įsimylėjai?
Nukaitusi kaip žarija kietai sučiaupiu lūpas ir tvirtai prisispaudžiu prie jo kietos raumeningos krūtinės.
– Dar ne, – linksmai atšaunu, – bet jau nedaug trūksta.
– Tu tikra pasiutėlė, – sako jis ir darsyk spusteli man pečius.
Paskui pakšteli man į viršugalvį.
– Taip, žinau, – lygiai taip pat juokais atšaunu jam, o paskui lėtai nutęsdama pakartoju: – Žinau…
Pirmieji Naujojo Orleano vaizdai krinta į akis dar iš labai toli: Pončartreino ežeras ir už jo plytintis gamtovaizdis, nusėtas vasarnamių, privačių namų ir vienaaukščių pastatų. Sužavėta ryju viską akimis: nuo didžiojo sporto ir parodų komplekso „Superdome“, kurio niekada nesupainiosiu su niekuo kitu po to, kai regėjau jį per televiziją pranešinėjant žinias apie uraganą Katrina, iki milžiniško dydžio plačiašakių ąžuolų, tokių baugių, senų, o kartu įspūdingų, taip pat prancūzų kvartalu skubančių praeivių, nors, mano galva, dauguma – turistai.
Pakely žaviuosi nuostabiais balkonais, juosiančiais namus per visą ilgį. Atrodo lygiai kaip per televizorių, tik šiuo metu nevyksta Užgavėnių šventė, nešmėsčioja nuogi papai ir niekas nebarsto pro balkonus spalvoto stiklo karoliukų.
Matydamas, kaip aš džiūgauju, Endrius žiūri į mane ir šypsosi.
– Man jau dabar čia patinka, – sakau jam ir vėl prisiglaudžiu prie jo, nes kelias pastarąsias minutes spoksojau pro langą, priplojusi nosį prie stiklo.
– Nuostabus miestas, – sako jis, o jo veidas išdidžiai švyti. Įdomu, ar jis gerai pažįsta jį kraštą?
– Stengiuosi atvažiuoti kasmet, – sako Endrius. – Dažniausiai per Užgavėnes, bet čia smagu visais metų laikais.
– Aha, vadinasi, dažniausiai čia važiuoji tada, kai pilna nuogų papų? – mirkteliu.
– Kaltas! – prisipažįsta jis ir paleidęs vairą kilsteli abi rankas, lyg pasiduotų.
Užsisakom du kambarius viešbutyje „Holiday Inn“ vos už kelių žingsnių nuo garsiosios Burbonų gatvės. Šįkart vos susilaikiau nepasiūliusi jam imti vieną kambarį su dviem atskirom lovom.
O abiem stovint prie registratūros stalo ir administratoriui paklausus, „ko pageidautume“, Endrius akimirksnį tarsi padelsė, ir mane apėmė keistas jausmas. Tačiau viskas baigės kaip ir anksčiau – mes pasiėmėm du gretimus didelius kambarius.
Aš žygiuoju prie savo numerio durų, o Endrius – prie savo. Koridoriuje stabtelim su kortelėm rankose ir žiūrim vienas į kitą.
– Palįsiu po dušu, – sako jis, kitoj rankoj už grifo laikydamas gitarą, – bet jeigu tu susiruoši greičiau, tai gali drąsiai ateiti pas mane.
Linkteliu ir abu viens kitam nusišypsoję pradingstam savo kambariuose.
Gal po kokių penkių minučių išgirstu rankinėje skambant mobilųjį telefoną. Visiškai tikra, kad skambina mama, išsitraukiu jį ir pasiruošiu skubiai atsakyti, kad esu gyva ir linksmai leidžiu laiką, bet matau, kad skambina ne ji.
Skambina Natali.
Tvirtai spaudžiu saujoj telefoną ir spoksau į nušvitusį jo ekraną. Atsiliepti ar ne? Reikia greičiau apsispręsti.
– Alio.
– Kem? Čia tu? – pasigirsta nedrąsus balsas kitam gale.
Niekaip nerandu žodžių. Turbūt dar per mažai prabėgo laiko, nes negaliu apsispręsti, ar man vaidinti užsigavusią, ar kalbėti mandagiai.
– Ar mane girdi? – klausia ji, man vis dar tylint.
– Taip, Nat, girdžiu.
Natali atsidūsta, ir aš išgirstu tą keistą inkščiantį garsą, kurį jį paprastai išleidžia, kai nežino, kaip pasielgti ar ką pasakyti.
– Aš visiška bukaprotė, – sako ji. – Prisipažįstu, esu bjauriausia draugė, ir dabar turėčiau raitytis tau prie kojų ir melsti atleidimo. Tik aš… na, toks buvo mano planas, bet tavo mama pasakė, kad esi išvykus į…
Klesteliu ant lovos ir nusispiriu nuo kojų šlepetes.
– Aš visai ne Virdžinijoj. Tik niekam nesakyk. Nei mamai, niekam.
– Tai kur tu? Kur pradingai ilgiau nei savaitę?
Oho, negi prabėgo dar tik savaitė? O man atrodo, kad su Endrium keliaujam jau mažiausiai mėnesį.
– Dabar esu Naujajam Orleane, bet tai ilga istorija.
– Hm, ką gi, – sarkastiškai vypteli ji. – Pasakok. Turiu marias laiko.
Mane ji erzina, todėl skubiai atšaunu:
