– Na, ne kiekvieną rytą, – atsakau stengdamasis nežiūrėti jai į akis.
– Tai kada? Tik antradieniais ir penktadieniais ar dar kaip?
Jaučiu, kad juokauja, bet nenoriu to pripažinti.
– Šiandien kas? Antradienis ar penktadienis? – toliau erzina mane.
Galiausiai atsisuku į ją ir abejingai ištariu:
– Penktadienis.
Ji atsidūsta suirzusi.
– Aš ne kekšė, – taria ji ir nukelia kojas nuo prietaisų skydelio. – Manau, kad
Pažvelgiu jai į akis.
– Ne, aš nemanau, kad esi kekšė, nebent imtum lakstyti paskui bernus ir dulkintis, o tada man tektų sėsti už grotų, nes aš tuoj pat pulčiau malti jiems marmūzių. Ne, aš tikrai taip negalvoju. O kodėl klausi?
Ji nukaista kaip žarija ir kone paslepia galvą tarp pečių.
– Na, man šovė mintis… – ji ir vėl dvejoja, sakyti ar ne.
– Ar pamiršai, ko tave mokiau, mažule? Sakyk viską, kas ant liežuvio.
Kemrina pakreipia ant šono galvą ir švelniai žiūri į mane.
– Na, kad jau tu man padarei gerą darbą, tai gal ir aš galėčiau tau kaip nors atsidėkoti? – Paskui mikliai pakeitusi balsą, tarsi išsigandusi dėl to, ką galiu pagalvoti, priduria: – Be jokių įsipareigojimų. Tarsi nieko nebūtų atsitikę.
Ak, velnias! Kodėl šito nenumačiau?
– Ne, – skubiai atšaunu.
Kemrina susigūžia. Kiek atsileidęs tariu:
– Negaliu tau leisti to daryti, supranti?
– Kodėl, po perkūnais, negali?
– Negaliu, ir tiek. Dieve, labai norėčiau, tu nė neįsivaizduoji, kaip aš to norėčiau, bet negaliu.
– Nesąmonė.
Dabar ji jau visai pyksta.
– Palauk… – pakreipusi galvą klausiamai žiūri man į veidą, – tau ten apačioj kažkas
Aš net žiopteliu.
– Ką? Ne! – atsakau išpūtęs akis. – Velniai rautų, galiu suktelti į šoną ir parodyt.
Kemrina juokiasi net atlošusi galvą, paskui vėl surimtėja.
– Na, nenori su manim mylėtis, nenori, kad pasmaukyčiau, ir dar jėga turėjau įsisiūlyti, kad pabučiuotum.
– Nieko tu jėga man nesiūlei.
– Teisybė, – drėbteli ji. – Tiesiog sugundžiau.
– Bučiavau tave dėl to, kad pats norėjau, – prisipažįstu. – Mielai daryčiau su tavim viską viską, Kemrina. Patikėk! Vos per kelias dienas įsivaizdavau su tavim daugiau sueičių, nei aprašyta Kamasutroje. Labai norėjau… – pastebiu, kaip pabąla vairą spaudžiančių rankų krumpliai.
Ji atrodo įskaudinta, bet aš nepasiduodu.
– Aš gi tau sakiau, – atsargiai tariu, – nieko negaliu su tavim daryti, kol…
– Kol aš pati tau visiškai neatsiduosiu, – piktai užbaigia mano mintį. – Taip, puikiai pamenu, ką man sakei. Bet ką tiksliai reiškia tas tavo pasakymas? Ką reiškia
Neabejoju, kad Kemrina gerai žino, bet nori išgirsti iš manęs.
Pala pala… Ji vedžioja mane už nosies. Arba ji su manim žaidžia, arba pati nežino, ko nori – nei seksualiai, nei kitaip, – todėl yra tokia sutrikusi ir neryžtinga, lygiai kaip ir aš pats.
Egzaminą jis išlaikė. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nenoriu su juo mylėtis ar pamaloninti taip, kaip pamalonino mane – be jokios abejonės visa tai padaryčiau ir jam, tačiau man labai magėjo išsiaiškinti, ar jis užkibs ant kabliuko. Neužkibo.
Dabar aš jo bijau.
Bijau dėl savo jausmų jam. Man nederėtų šitaip jaustis jo atžvilgiu, dėl to pykstu ant savęs.
Sakiau, niekada daugiau neįklimpsiu. Daviau sau žodį.
Kad mūsų pokalbis vėl vyktų lengvai ir sklandžiai, bandau jam maloniai šypsotis. Gaila, kad negaliu atsiimti pasiūlymo ir susigrąžinti tos nuotaikos, kuria mėgavomės iki šaunant tai minčiai. Naudos tiek, kad šį tą sužinojau: Endrius Perišas mane gerbia ir geidžia taip, kaip aš nelabai galėčiau jam atsiduoti.
Sulenkiu kelius ir užsikeliu kojas ant odinės sėdynės. Nenoriu, kad jis atsakytų į mano pastarąjį klausimą: ką reiškia jam visiškai atsiduoti? Viliuosi, kad jis tą klausimą pamiršo. Aš ir pati žinau, ką tai reiškia, ar bent jau įsivaizduoju, kad žinau: atsiduoti jam – reiškia būti su juo taip, kaip buvau su Ijanu. Tačiau būdama su Endrium giliai širdyje tikiu, kad galiu jį pamilti karštai, ištikimai. Nė pati to nepajusčiau. Jau dabar baisu pagalvoti, kad reikės išsiskirti. Užsisvajojusi mintyse regiu tik Endriaus veidą. Labiausiai bijau tos dienos, kai mūsų kelionė baigsis, kai jis turės grįžti į Galvestoną ar Vajomingą, o aš liksiu viena.
Kodėl aš taip šito bijau? Kodėl staiga man taip ima mausti paširdžius?
– Apgailestauju, mažule. Atleisk man. Nenorėjau tavęs įskaudinti. Patikėk.
Pakeliu į jį akis, nužvelgiu nuo galvos iki kojų ir ryžtingai papurtau galvą.
– Tu nė kiek manęs neįskaudinai. Neturėk tokių minčių, gerai?
Paskui priduriu:
– Endriau, esmė ta… – įtraukiu giliai į plaučius oro ir matau, kad jam sunku susikaupti ir stebėti kelią. – Esmė ta, kad aš… na, pirmiausia, nemeluodama galiu pasakyti, kad patenkinti tave man būtų didelis malonumas – tikrai tą padaryčiau. Tačiau turiu prisipažinti – apsidžiaugiau, kad atsisakei.
Man regis, jis suprato. Matau tai iš jo veido.
