– Betgi, Endriau… tu privalai, – tarp antakių kaktoje man susimeta dvi gilios raukšlės. – Niekada sau neatleisi už tai, kad nepalydėjai tėvo į paskutinę kelionę.

Matau, kaip kruta jo žandikaulis, tarsi griežtų dantimis. Nusisukęs nuo manęs jis eina prie lovos ir atsisėda ant jos krašto, pasilenkęs bando įkišti basas kojas į juodus sportbačius, pamiršęs juos atrišti, kad būtų lengviau apsiauti.

Paskui atsistoja.

Stoviu vidury kambario ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Turėčiau jį įtikinti persigalvoti dėl laidotuvių, tačiau širdis sako, kad šito ginčo vis tiek nelaimėsiu.

– Man reikia sutvarkyti vieną reikalą, – sako jis įsimesdamas šortų kišenėn automobilio raktelius. – Tuoj grįšiu, gerai?

Nespėjus man atsakyti, jis prišoka prie manęs, suima abiem delnais man už veido, pasilenkia ir priglaudžia kaktą prie manosios. Žiūriu į jo akis ir tarp kitų jausmų, kurių nė negalėčiau įvardyti, regiu jose begalinį skausmą, neryžtingumą ir emocijų kovą.

– Ar likti viena nebijosi? – tyliai klausia, o mūsų veidai beveik liečiasi.

Lošteliu atgal ir žiūrėdama jam į akis linkteliu.

– Nebijosiu, – atsakau.

Gaila, kad nieko daugiau neįstengiu jam pasakyti. Aš lygiai kaip ir jis jaučiuosi išmušta iš vėžių ir sutrikusi. Be to, ir įskaudinta. Jaučiu, kad tarp mūsų kažkas vyksta ir kad mes, užuot šioje kelionėje suartėję, dar labiau tolstam vienas nuo kito. Mane tai labai gąsdina.

Logika aiški. Sienos grįžo į savo vietas. Tik dabar man daug baisiau nei anksčiau.

Palikęs mane stovėti vidury kambario, Endrius tyliai išeina pro duris.

Jis pirmą kartą palieka mane vieną nuo tada, kai autobusų stotyje sugrįžo manęs gelbėti. Visą šį laiką mes buvome kartu, kaip dvi obuolio pusės, o štai dabar… jam išėjus jaučiu, lyg daugiau niekada jo nebepamatysiu.

Endrius

28

– Anksti pradedi, ar ne? – sako baro padavėjas ir stumteli per stalą taurę gėrimo tiesiai man į ranką.

– Jeigu jau atsidarėt ir aptarnaujat klientus, vadinasi, nebeanksti.

Trečia valanda po pietų. Palikau Kemriną anksti, dar prieš aštuonias. Gana keista, kad tiek laiko drauge praleidome kelyje ir nė vienam netoptelėjo galvon ar neužėjo noras apsikeisti telefonų numeriais. Kai nuo ryto iki vakaro buvom kartu, tai tiesiog nematėm reikalo. Dabar ji, ko gero, spėlioja, ar sugrįšiu, ir gailisi, kad neturi kam paskambinti ir sužinoti, kur aš ir kaip jaučiuosi. Mano telefono ekranas suskilęs, bet jis vis tiek veikia. Nors dabar galėtų ir neveikti, nes mama su Ešeriu nuolat skambina ir neduoda man ramybės.

Ketinu sugrįžti į viešbutį, bet tik tam, kad pasiimčiau iš kambario Eidano gitarą ir palikčiau ant lovos Kemrinai lėktuvo bilietą. Už kambarį sumokėta dar dviem dienom į priekį, tad jai bėdų neturėtų kilti. Paliksiu jai pinigų ir už taksi į oro uostą. Bent jau tiek galiu dėl jos padaryti. Juk pats ir įkalbėjau ją su manim susidėti, todėl dabar turiu pasirūpinti, kad ji saugiai grįžtų namo, ir šįkart jau nebe autobusu.

Visa tai baigsis šiandien.

Nederėjo leisti, kad taip toli nueitume, bet uždrausti jausmai šiai merginai mane apkurtino ir apakino. Tačiau spėju, kad ji per daug nesikrims: mes drauge nemiegojom ir nė vienas iš mūsų neištarėm tų trijų lemtingų žodžių, kurie dar labiau komplikuotų padėtį, todėl taip… manau, kad jai viskas bus gerai.

Šiaip ar taip, ji man neatsidavė. Aš jai tiesiai šviesiai iškėliau sąlygą: jeigu sutinki su manim dulkintis, privalai visapusiškai man atsiduoti. Jeigu tai ne akivaizdus kvietimas, tai nebežinau kas. Nelabai romantiška, bet jau yra kaip yra.

Sumoku už gėrimą ir išeinu iš baro. Reikėjo nors kiek apraminti nervus. Bet kad šitaip įtempti nervai atslūgtų, man reikėtų išmaukti visą butelį. Susikišu rankas į kišenes ir pėdinu Burbonų, paskui pasuku Kanalo gatve, galiausiai išmaišau skersgatvius, kurių nė pavadinimų neprisimenu, einu kur akys mato, kur kojos neša, panašiai kaip per mūsų su Kemrina spontanišką kelionę – be tikslo ir be maršruto. Tiesiog einu, ir tiek.

Gaišuoju veikiausiai ne dėl to, kad sulaukčiau vakaro ir tyliai parsliūkinęs į viešbutį vėl taip pat tyliai išsmukčiau, gaišuoju, nes viliuosi, kad persigalvosiu. Nenoriu jos palikti, bet žinau, kad reikia.

Galiausiai ateinu į Voldenbergo krantinės parką, atsisėdu ant Misisipės kranto ir stebiu laivus ir keltus, atplaukiančius ir išplaukiančius į Alžerą10. Sutemsta. Visą šį laiką man draugiją palaiko vienintelė Malkolmo Voldenbergo statula, bet paskui prie manęs prieina dvi merginos, sprendžiant iš užrašo ant marškinėlių „Myliu NOLA11“, turistės.

Šviesiaplaukė droviai man šypsosi, o tamsiaplaukė eina tiesiai prie reikalo.

– Šįvakar niekur neketini linksmintis? – klausia pakreipusi ant šono galvą. – Mano vardas Lėja, o čia Eimė.

Šviesiaplaukė Eimė šypsodamasi taip žiūri į mane, kad belieka tik paprašyti, ir ji tuoj pat mane išdulkins.

Mandagiai jai linkteliu, bet savo vardo nepasakau.

– Na, tai eini šįvakar kur nors ar ne? – vėl klausia tamsiaplaukė ir atsisėda šalia manęs ant betoninio grindinio.

Jų vardų jau nebeatsimenu.

Перейти на страницу:

Похожие книги