Perbraukiu elektronine kortele per užraktą ir tyliai pravėręs duris įsmunku į savo numerį. Čia viskas taip, kaip ir palikau: drabužiai išmėtyti prie kelionkrepšio, Eidano gitara stovi atremta į sieną, ant kurios įtaisytas šviestuvas. Rankiodamas daiktus mikliai sukuosi po kambarį ir tyliai aikteliu, nes pamatau sienoje į lizdą įkištą telefono įkroviklį. Tikrai būčiau jį pamiršęs, jeigu praeinant akis nebūtų už jo užkliuvusi. Ištraukęs įmetu į krepšį su drabužiais. Paskui skubu į vonią pasiimti nuo praustuvo dantų šepetėlio.
Išėjęs iš jos pamatau tarpdury stovinčią Kemriną.
10 Prancūziškas Naujojo Orleano rajonas (penkioliktas iš septyniolikos), išsidėstęs kairiame Misisipės krante.
11 NOLA – trumpinys „Naujasis Orleanas ir Los Andželas“.
29
– Endriau, kaip tu? – klausiu žiūrėdama į jį, sunėrusi ant krūtinės rankas, durims tyliai užsivėrus man už nugaros.
Dieve, kaip aš dėl jo nerimavau… Bijojau, kad neišvažiuotų su manim neatsisveikinęs, o dar didesnį nerimą man kėlė jo būsena, kokios būdamas jis vakar išlėkė iš viešbučio. Juk mirė jo tėvas.
Sulaikiusi kvapą laukiu, o jis praeina pro mane ir eina pasiimti nuo lovos daiktų.
Kodėl jis į mane nežiūri?
Dirsteliu į jo daiktus ir iškart sumoju, kodėl taip yra. Nuleidusi rankas einu prie jo.
– Būk geras, pasakyk ką nors, – švelniai prašau. – Endriau, tu velnioniškai mane išgąsdinai. – Atsukęs man nugarą jis įmeta į kelionkrepšį dantų šepetėlį. – Jeigu tau reikia važiuoti į laidotuves, puiku. Aš galiu grįžti namo ir viena. Bet gal geriau pasikalbam…
Endrius staigiai atsisuka į mane.
– Reikalas visai ne dėl tėvo ir ne dėl jo laidotuvių, Kemrina, – sako jis. Endriaus žodžiai man užduoda širdį, nors ir nežinau, kas už jų slypi.
– Tai dėl ko?
Jis ir vėl nusisuka nuo manęs ir ima kažko raustis krepšyje. Žinau, kad tai tik akių dūmimas. Iš kelnių kišenės kyšo kažkoks vokas. Ant jo užrašyta RINA; pirmąją pusę žodžio – kaip spėju,
Ištiesiu ranką ir ištraukiu voką.
Endrius atsisuka į mane, jo veidas – kaip žemė.
– Kemrina… – liūdnai atsidusęs ištaria jis ir nudelbia akis į grindis.
– Kas čia? – klausiu žiūrėdama į savo vardą.
Dviem pirštais iš lėto ištraukiu iš voko perlenktą lapą.
Endrius nieko nesako, tiesiog stovi ir laukia, kol perskaitysiu laiškelį, nes žino, kad vis tiek tą padarysiu.
Ir nori, kad perskaityčiau.
Voke matau pinigus, bet jų neliečiu, voką numetu ant lovos krašto. Man dabar labiausiai rūpi raštelis mano rankose, dar neperskaitytas, bet jau spėjęs sudaužyti man širdį. Kelis kartus pakeliu akis į Endrių, nuleidžiu į laišką, vėl pakeliu, galiausiai išlankstau.
Rankos smarkiai virpa.
Kodėl jos taip virpa?
Beskaitant laišką, gale gerklės įstringa karštas ašarų kamuolys. Akis degina pyktis, nuoskauda ir ašaros.
– Mažule, tu juk žinai, kad ši kelionė turėjo kada nors baigtis.
– Nevadink manęs taip, – piktai metu jam ir nuleidusi ranką su laišku prispaudžiu prie šono. – Jeigu ketini mane palikti, neturi teisės manęs taip vadinti.
– Suprantama.
Vėl pakeliu akis į jį, mano veidas kupinas skausmo, nebylių klausimų ir sutrikęs. Ko aš taip pykstu, ko taip užsigavau? Endrius teisus: kelionė turi kada nors baigtis, bet kodėl aš taip dėl to kremtuosi?
Iš akių pasipila ašaros. Negaliu jų sulaikyti, tačiau ir negaliu išskysti kaip mažas vaikas. Žiūriu į jį skausmo ir pykčio perkreiptu veidu. Kumščiai sugniaužti, rankos prispaustos prie šonų, saujoj – Endriaus laiškas.
– Jeigu ketinai išvykti dėl tėvo mirties, jeigu tau reikia laiko pabūti vienam ir pamąstyti, ir jeigu šio laiško apačioj būtų užrašytas tavo telefono, o ne mano bilieto numeris, aš puikiai tave suprasčiau, – kilsteliu ranką su laišku, bet paskui vėl nuleidžiu. – Tačiau išvykti dėl manęs ir dar nuduodant, kad tarp mūsų nieko rimto nebuvo… Endriau, tai baisu. Tu mane smarkiai įskaudinai.
Matau, kaip trūkčioja jo skruostas.
– Kas tau sakė, kad aš apsimetu, jog tarp mūsų nieko rimto nebuvo?
Jis skaudančia širdim pakartoja mano ką tik pasakytus žodžius. Paleidęs ant lovos gulinčio kelionkrepšio rankeną, prieina prie manęs ir sušunka:
– Niekada gyvenime nepamiršiu to, kas tarp mūsų buvo, Kemrina! Štai dėl ko negalėjau pažvelgti tau į akis.
Rankomis lyg durklais skėsteli ore.
Žengiu žingsnį atgal ir pasitraukiu nuo jo. Man sunku tai suvokti. Širdis smarkiai užgauta. Be to, labai pykstu ant savęs, kad nenulaikau ašarų. Žvilgteliu į laišką rankoje, paskui pakeliu akis į Endrių, apeinu jį šonu ir nuėjusi prie lovos numetu šalia voko ir pinigų.
– Ką gi. Lėk. Bet už kelionę aš pati susimokėsiu.
Nubraukiu ašaras ir einu prie durų.
– Vis dar bijai, – sušunka man įkandin.
Skubiai atsisuku į jį.
– Nieko tu neišmanai!
Atsidarau duris, sviedžiu ant grindų atsarginį jo kambario raktą ir einu į savo kambarį.
Minu takus iš kampo į kampą. Norisi išgriauti sieną ar ką sudaužyti, bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad užsikūkčioju kaip mažas vaikas.
Endrius įpuola į mano kambarį, garsiai trenkdamas durimis į sieną. Suima mane už rankų žemiau pečių, smarkiai suspaudžia pirštais.
