– Kodėl tu vis dar bijai?! – Akys pilnos ašarų. Pykčio, skausmo ašarų. Stipriai mane supurto ir garsiai surinka: – SAKYK, KĄ JAUTI!
Nuo jo balso man trumpam apmiršta visas kūnas. Paskui nustumiu jo rankas. Esu baisiai sutrikusi. Žinau, ką noriu jam pasakyti. Nenoriu, kad jis išvažiuotų, bet…
– Kemrina! – Jo veide – vien pyktis ir neviltis. – Sakyk viską, ką jauti. Man nesvarbu, tebūnie tai kvaila, pavojinga, skaudu ar beprotiška… PASAKOK MAN, KĄ DABAR JAUTI!
Jo balsas veria mane kiaurai ir jis nesiliauja prašęs:
– Prisipažink man. Prisipažink sau! – Beviltiškai skėsteli rankomis į mane. – Kemr…
– Aš
– Pakartok, po perkūnais! – supykęs ir susijaudinęs šaukia jis. – Pakartok, sakau tau!
– Noriu tau atsiduoti kūnu ir siela!
Aš ir pati ilgiau nebegaliu tverti nė akimirkos. Iš krūtinės išsiveržia rauda. Ašaros degina akis, širdis plyšta iš skausmo taip, kaip dar niekada gyvenime.
Endrius čiumpa mane į glėbį, viena ranka suima man riešus ir užlaužia už nugaros, smarkiai prispaudžia mane sau prie krūtinės.
– Pakartok, Kemrina! – piktai paliepia, jo kvėpavimas degina man kaklą, per rankas ir kojas nubėga šiurpuliai. Jaučiu jo dantis krimstelint man už ausies. – Po perkūnais, pakartok darsyk, mažule. – Pirštai stipriai gniaužia man riešus.
– Aš visa priklausau tik tau, Endriau Perišai. Noriu atsiduoti tau kūnu ir siela.
Laisva ranka suleidžia man į plaukus pirštus, suima pilną saują ir timptelėjęs atlošia galvą, žiūri į išriestą kaklą. Krimsteli į smakrą, paskui kąsčiodamas leidžiasi žemyn kaklu, pro drabužius jaučiu į mane įsirėmusį jo vyrišką pasididžiavimą.
– Labai prašau, – tyliai sukuždu, – nepaleisk manęs.
Spausdamas mano nugarą sau prie krūtinės ir viena ranka gniauždamas man riešus, užkiša kitos pirštus po šortais ir kelnaitėm ir nutraukia juos. Nusivedęs prie lovos įremia mane keliais į čiužinį, pakelia rankas ir nuvelka marškinėlius.
Neatsigręždama jaučiu, kaip jis nusispiria batus ir išsineria iš drabužių; pajudėsiu tik tada, kai jis man leis.
Man į nugarą remiasi jo tvirta raumeninga krūtinė. Jaučiu jo šiltas rankas, kai apkabina man liemenį. Viena ranka pakyla aukštyn ir suima mano krūtį, o kita nuslysta žemyn tarp kojų. Galva staigiai lošteli atgal, kai jo pirštas įsmunka tarp tvinkčiojančių lūpų apačioje ir ima žaisti. Gaudydama orą dar smarkiau išriečiu kaklą, atlošiu galvą ir burna ieškau jo lūpų. Jo liežuvis susiranda manąjį, šiltas, saldus jo drėgnumas aptemdo man protą. Įsisiurbęs lūpomis į mano burną, Endrius aistringai bučiuoja tol, kol abu pritrūkstam oro, tada parverčia mane ant lovos, rankomis panyru į patalus, pirštais įsitveriu paklodės, o jis užvirsta ant manęs visu svoriu ir aš jau nebegaliu išsilaikyti ant rankų, tada jis vėl suima man už riešų, užlaužia rankas už nugaros ir užgula mane savo kūnu.
– Po perkūnais, Endriau, išdulkink mane… Labai prašau, – dusdama ir trūkčiodama iš jaudulio maldauju jo. Šįkart net neprašoma išpyškinu, ko noriu.
Dieve, kaip gera.
Endrius prisiglaudžia prie manęs. Jaučiu jo vyriškumą – kietą ir atkaklų. Pasiutiškai trokštu, kad jis kuo greičiau įeitų į mane, bet jis tikslingai to nedaro, delsia, versdamas mane laukti, kad bet kurią akimirką tai padarys, bet vis susilaiko.
Mano kūną suvirpina traukuliai, kai jis liežuvio galiuku ima slinkti kaklu žemyn. Guliu viena veido puse prisiplojusi prie čiužinio, o jis visu kūnu užvirtęs ant manęs ir neleidžia net krustelėti. Sukandu dantimis apatinę lūpą, kai jis krimsteli man į nugarą, gana skaudžiai, bet nepavojingai. Kaskart įkandęs jis pabučiuoja tą vietą ir palaižo, kad ne taip skaudėtų.
Tarsi šapelį viena ranka Endrius apverčia mane aukštielninką ir nustumia į lovos vidurį. Įsitaisęs man tarp kojų keliais plačiai mane praskečia ir aš guliu prieš jį visa išsiskleidusi. Rankomis iš apačios suima man už šlaunų ir laiko, kad nesuglausčiau kojų.
Žaliomis akimis žvilgteli man į veidą, paskui jo žvilgsnis nuslysta į jam prasiskleidusį mano dvišakumą. Gundomai brauko pirštu, priglaudžia visu ilgiu tarp lūpų, paskui švelniai pabrauko aplink klitorį. Visa virpu nuo aistros ir gaudau orą. Su kiekvienu jo prisilietimu mano viduriai, regis, tuoj sprogs. Pusiau primerktomis akimis jis darsyk pažvelgia į mane ir giliai suleidžia į mane du pirštus. Nuleidusi ranką bandau jam padėti ir jis kurį laiką leidžia man tą daryti, leidžia man save liesti, bet paskui nustumia mano ranką į šalį. Dabar jis pats aistringai liečia mane, spaudo visur, kur tik neįtikimai jautru, ir aš pradedu raitytis, įspraudusi galvą tarp pagalvių. Tarsi nujausdamas, kad tuoj tuoj pasieksiu palaimos viršūnę, jis patraukia ranką ir mane sulaiko.
