Nusišypso savo meiliomis žaliomis akimis, kurios, aš jau pradedu tikėti, mane užburia, ir paima mane už rankos. Pačiumpa nuo užpakalinės automobilio sėdynės gitarą ir mes įžengiam į „Senojo kyšulio“ barą.
– Perišai! – šūkteli iš už baro Karla ir pamoja ranka kviesdama prieiti.
Nepaleisdamas mano rankos Endrius skinasi kelią pro žmones, vedasi mane prie baro. Virš Karlos galvos televizorius rodo reklamas, ant jos veido krenta įvairių spalvų atšvaitai.
– Labas, Karla, – pasisveikina Endrius ir palinkęs virš baro apkabina. – Ar Edis šįvakar bus?
Karla įsisprendžia rankomis į klubus ir nusišypso man.
– O kaipgi kitaip, – sako ji. – Kažkur čia šmirinėja. Labas, Kemrina. Malonu vėl tave matyti.
Mandagiai nusišypsau jai ir tariu:
– Man irgi.
Endrius prisėda ant aukštos baro kėdės, pasiūlo prisėsti ir man šalia jo. Užšoku ant jos ir sėdžiu kaip ant adatų. Man galvoj tik viena mintis – kokia daugybė žmonių šįvakar čia susirinko. Nedrąsiai bėgioju akimis po salę, žvalgausi per judančias žmonių galvas, dirsčioju tarp stovinčiųjų, nes visi nusisukę į sceną, kur jau muzikantai pradėjo groti. Muzikai vis garsėjant, Endriui su Karla tenka garsiai šaukti vienas kitam per barą.
– Ar galėsit šįvakar mus kur nors įterpti? – klausia Endrius.
Karla palinksta visai arti prie jo ir klausia:
–
Man vos širdis neiššoka pro gerklę.
Sunkiai nuryju gale gerklės įstrigusį gumulą ir dirsčioju tai į Endrių, tai į Karlą, bet galugerkly iškyla kitas gumulas.
Karla krypteli į šoną galvą ir šiltai šypsodamasi sako:
– Oi, mieloji, nebijok. Viskas bus gerai, nesinervink. Tu čia tikrai visiem patiksi. – Kyštelėjusi ranką po baru ištraukia taurelę. Kitoj baro pusėj priešais mane atsisėda kažkoks vyras, tikriausiai nuolatinis lankytojas, nes Karlai nereikia nė klausti, ko jis norės, ir ji įpila jam išgerti. Visas jos dėmesys sutelktas tik į mane ir Endrių.
– Aš jai irgi taip sakau, – prabyla Endrius, – bet čia jai pirmas kartas, todėl stengiuosi neįkyrėti.
– Pirmas ir paskutinis, – pataisau jį.
Karla slapčiom šypteli Endriui ir grįžtelėjusi į mane sako:
– Na, aš nesu peštukė, bet jeigu kuris iš lankytojų bandys kabinėtis, pasakyk man ir aš išmesiu jį pro užpakalines duris, kaip rodoma filmuose, – pamerkia man akį ir vėl nusisuka į Endrių.
– O štai ir Edis, – linkteli galvą scenos pusėn.
Edis jau iriasi pro žmones. Jis apsirengęs taip pat kaip ir tą pirmą kartą, kai susitikom, – baltais po kaklu susagstomais marškiniais, juodom kelnėm, juodais lakiniais batais, veide plati, raukšlių įrėminta šypsena.
– Ha, štai ir Perišas! – sušunka Edis, čiupdamas Endrių už rankos ir įsitraukdamas į glėbį. Paskui pamato mane. – Panelyte! Atrodai kaip iš madų žurnalo! – Ir mane apkabina. Nuo jo trenkia pigiu viskiu ir cigaretėm, bet kažkodėl mane šis kvapas nuramina.
Endrius visas švyti.
– Šįvakar Kemrina dainuos su manim, – išdidžiai pareiškia Edžiui.
Edis išpučia akis tarsi du didelius baltus rutulius tamsiai rudos odos fone. Turėčiau išsigąsti, kaip buvo pranešus Karlai, tačiau Edžio buvimas šalia mane, atvirkščiai, nuramina. Gal reiktų įsikirsti jam į ranką, kol dainuosiu?
– Oho, – šypsosi Edis. – Neabejoju, kad ir dainuoji lygiai taip pat gražiai kaip ir atrodai.
Smarkiai nuraustu.
– Na, tai drožkit į vietą, – beda pirštu į sceną. – Kai tik jie nutils, varykit jūs savo dainą!
Endrius paima man už rankos ir prisitraukia prie šono. Edis Endriui tarsi tėvas, ir jis džiaugiasi, kad aš jam patinku.
Edis eina prie scenos ir iškelia mums tris pirštus:
– Po trijų minučių!
– Dieve mano, kaip aš bijau!
Ak, gaila, kad šalia nebus Edžio.
Endrius tvirtai suspaudžia saujoj mano ranką. Palinkęs prie ausies sako:
– Prisimink vieną dalyką: visi šie žmonės atėjo čia pasilinksminti. Niekas nerašys tau pažymio. Čia ne „Amerikos dievaičio“ konkursas.
Giliai atsidūstu.
Palaukiam, kol grupė baigs groti paskutinę dainą, tada muzika nutyla ir girdėti tik įprastiniai dedamų, išjungiamų ar atsitrenkiančių vienas į kitą instrumentų garsai. Žmonių klegesys dabar gerokai garsesnis, nes jo nebeužgožia muzikos triukšmas, ir liejasi salėje lyg garsiakalbių sustiprintas. Nuo cigarečių dūmų darosi trošku, o nuo įkaitusių kūnų tvanku.
Endrius vedasi mane scenos link ir man pradeda virpėti rankos. Nudelbusi akis žemyn matau, kaip mano nagai įsikerta į Endriaus krumplius.
Jis man meiliai šypsosi, o aš seku jam iš paskos.
– Kaip aš atrodau? Gerai? – tyliai klausiu.
Jeigu sudainuosiu ir manęs neištiks širdies smūgis, tai bus staigmena.
– Mažule, atrodai tobulai.
Endrius pakšteli man į kaktą ir atrėmęs gitarą į būgnus eina sureguliuoti mikrofono.
– Teks dainuoti su vienu, – sako man. – Žiūrėk, nesusimuškim kaktomis.
Prisimerkusi žiūriu į jį.
– Nė kiek nejuokinga.
– Aš ir nejuokauju, – nusijuokia. – Visai rimtai.
