Keletas lankytojų jau žiūri į mus užvertę galvas, bet dauguma užsiėmę savo reikalais. Aš neturiu ką daryti, tik stoviu ir laukiu, todėl pradedu dar labiau nervintis. Endriui gerai, jis gali bent jau brūžinti savo gitarą. O aš vaikau po galvą įvairiausias mintis.
– Pasirengusi? – klausia stovėdamas šalia.
– Ne, bet vis tiek pradedam.
Žiūrim vienas į kitą ir jis be garso ištaria: „Viens, du trys…“
Kartu uždainuojam:
–
Gitara.
Dešimtys galvų atsisuka į mus ir klegesys nutyla, lyg kas būtų išjungęs garsiakalbį.
Kol Endrius groja pirmuosius akordus ir ruošiasi pradėti pirmą posmą, iš baimės visa taip sustingstu, kad negaliu nė pajudėti, tik klapsiu akimis. Tačiau kuo ilgiau jis groja gitara, tuo greičiau mano kūnas atsileidžia ir pradeda siūbuoti muzikos ritmu.
Salėje jau kone visi palengva linguoja į šonus, kinkuoja galvomis.
Endrius uždainuoja pirmą posmą.
Paskui vėl abu traukiam:
Tada abu drauge dainuojam priedainį ir jau netrukus man reikės ištraukti tą aukštą natą…
Endrius nuoširdžiai šypsodamasis prisijungia prie mano balso ir užveda antrąjį posmelį, visą laiką akompanuodamas gitara ir nė karto nesuklysdamas, tarsi jau seniausiai mokėtų šią dainą.
Susirinkusiems daina iš tiesų nepaprastai patinka. Visi linksi vieni kitiems galvomis, tarsi sakytų:
Endrius įremia žvilgsnį į mane, tarsi taip norėtų padėti man susikaupti, nusiraminti, ir sugroja dar kelis taktus.
Paskui nutyla ir prieš mano pirmąją eilutę pabeldžia delnu į gitarą. Brūkšteli per stygas, vėl nutyla, ir taip iki galo, kol sudainuoju savo partiją, ir tada jau groja taip, kaip jam reikia, bet dar spėja tyliai sušnibždėti: „
–
Gitaros melodija sulėtėja ir mes dainuojam paskutinį priedainį, o kai abu ištariam paskutinį žodį „siela“, jis pabučiuoja man į lūpas. Daina baigiasi.
Publika pratrūksta ploti ir šaukti. Kažkur iš galo pasigirsta prašymas: „Pakartot!“
Endrius priglaudžia mane prie savęs ir darsyk pabučiuoja. Visų akyse karštai įsisiurbia lūpomis į manąsias.
– Po galais, mažule, tu tiesiog nepakartojama! – Jo akys šypsosi, veide – vienas džiugesys.
– Negaliu patikėti, kad taip puikiai pavyko! – kone šaukiu jam, nes salėje baisus triukšmas.
Mano visas kūnas nuėjęs pagaugais.
– Gal pakartojam? – klausia Endrius.
Nugurgiu seilę.
– Ne, nenusiteikus! Džiaugiuosi, kad pavyko pirmas kartas!
– Didžiuojuosi tavimi!
Nešini alumi prie mūsų prieina keletas vyresnio amžiaus vyrų. Kažkoks barzdočius sako:
– Eime su manim pašokti! – Pakėlęs rankas trypia kojomis kažkokį džigą.
Nukaistu kaip žarija ir sugaunu besišypsančio Endriaus žvilgsnį.
– Kad niekas negroja! – atšaunu tam vyrui.
– Kas sakė, kad negroja!
Jis mosteli kažkam pirštu ir kitą akimirką iš garsiakalbių šalia žaidimų automatų pasigirsta melodija.
Aš taip susijaudinau sėkmingai atlikusi scenoje tą dainą, kad bijau, jog atsakiusi šitam vyrui pasijausiu itin sumautai, todėl nusprendžiu, kad vis dėlto privalau su juo pašokti.
Darsyk dirsteliu į Endrių, ir jis pamerkia man akį.
Barzdočius paima man už rankos, iškelia aukštai virš galvos ir aš apsisuku ratu. Šoku su juo dvi dainas, bet paskui Endrius mane „išgelbėja“, nutraukia mūsų šokį ir smarkiai priglaudžia mane prie savęs, prisispaudžia, ir mes darniai imam kraipyti klubus. Jis laiko uždėjęs rankas man ant juosmens. Paskui mes vėl šokam, šnekučiuojamės su baro lankytojais, netgi sulošiam su Karla partiją smiginio ir po vidurnakčio išeinam.
Grįžtant į viešbutį Endrius atsisuka į mane automobilyje ir sako:
– Na, tai kaip jautiesi?
Jo lūpose išsiskleidžia supratinga šypsena.
– Tu buvai teisus, – sakau jam. – Jaučiuosi… kažkaip kitaip, gerąja prasme. Niekada netikėjau, kad galėčiau taip sudainuoti.
– Džiaugiuosi, kad pavyko, – šiltai nusišypso.
Atsisegu saugos diržą ir pasislenku arčiau prie jo. Endrius uždeda man ant pečių ranką.
– O kaip rytoj vakare?
– Ką?
– Ar norėtum padainuoti ir rytoj?
– Ne, bijau, kad neišeis…
– Na ir gerai, – paglosto man ranką. – Aš ir šito iš tavęs nelabai tikėjausi, todėl nesirengiu įkalbinėti.
– Ir nereikia, – kilsteliu galvą nuo peties ir atsisuku į jį. – Žinai ką? Sutinku. Aš sutinku pakartoti.
Nustebęs jis dėbteli į mane.
– Tikrai?
– Taip, tikrai, – šypsausi visa burna.
Jis irgi šypsosi.
– Gerai, – sako jis ir plekšteli delnu per vairą. – Rytoj vakare vėl dainuosim.
Endrius parveža mane į viešbutį ir mes pasimylim dušinėje, o tada krentam į lovą.
