Naujajame Orleane praleidžiam dvi savaites, dainuojam „Senajame kyšulio“ bare, paskui koncertuojam kituose baruose, klubuose, išsibarsčiusiuose po visą miestą. Prieš mėnesį punktas dainuoti scenoje baruose ir klubuose mano būtiniausių darbų, kuriuos turėčiau gyvenime atlikti, sąrašuose būtų atrodęs tiesiog juokingai, o štai dabar aš iš visos širdies traukiu dainą „Barton Hollow“ ir dar keletą kitų, kur galiu pasislėpti už Endriaus balso ir netraukiu ypatingo klausytojų dėmesio. Mes visiems labai patikom. Po kiekvieno pasirodymo mus apstodavo žmonės, spausdavo rankas, prašydavo padainuoti vieną ar kitą dainą, bet Endrius mandagiai atsisakydavo. Aš dar niekaip neįsidrąsinu dainuoti pagal pageidavimą. Ne kartą teko net nenusakomai nustebti ir sutrikti, kai buvau paprašyta nusifotografuoti su grupele žmonių ir padalyti autografų. Tikriausiai jie buvo padauginę alkoholio. Aš taip manau, nes priešingu atveju sunku būtų tą paaiškinti.
Antrajai savaitei besibaigiant, Endrius į savo mėgstamiausių grupių sąrašą įtraukė naują dainą. Jam dabar irgi labai patinka grupė „The Civil Wars“. O vakar, paskutinį mūsų viešnagės Naujajame Orleane vakarą, gulėjom abu lovoje ir, pasidėję šalia telefoną, traukėme dainą „Nuodai ir vynas“. Man regis, šios dainos žodžiais mes išsakėme vienas kitam tai, ką seniai troškom pasakyti.
Tikrai taip…
Susirangiusi jo glėbyje aš tyliai verkiau, kol pagaliau užmigau.
Numiriau ir nukeliavau į rojų. Taip… Ko gero, aš iš tiesų pagaliau numiriau.
33
– Endriau! Mielasis, atsibusk! – išgirstu Kemrinos balsą.
Staigiai atmerkiu akis. Sėdžiu priekinėje sėdynėje, keleivio pusėje. Įdomu, ar ilgai miegojau? Pasikeliu aukščiau, pamankštinu į abi puses kaklą ir persibraukiu ranka veidą.
– Kas tau?
Naktis. Pasisuku į Kemriną ir matau jos susirūpinusį žvilgsnį, ji nenuleidžia nuo manęs akių tol, kol vėl reikia žiūrėti į kelią.
– Nieko, – atsakau jai. – Viskas gerai. Turbūt sapnavau košmarą. Tik, gaila, nepamenu, apie ką, – pameluoju.
– Tu trankei į prietaisų skydelį, – prunkšteli ji. – Netikėtai ėmei tvatinti kumščiu. Velnioniškai mane išgąsdinai.
– Atleisk, mažule, – pasilenkiu prie jos ir šypsodamasis pakšteliu į skruostą. – Ar jau ilgai tu prie vairo?
Ji dirsteli į šviečiančius skaičiukus.
– Nežinau. Gal porą valandų.
Ieškau akimis artimiausio kelio ženklo norėdamas įsitikinti, ar tikrai važiuoja 90-uoju keliu, kaip liepiau.
– Stabtelk ana ten, – linkteliu galva į išplatėjusį kelkraštį.
Kemrina iš lėto pasuka į šoną ant suskilinėjusio asfalto ir užtraukia rankinį stabdį. Ruošiuosi lipti iš mašinos, bet ji suima man už rankos ir sulaiko.
– Palauk, Endriau.
Žiūriu į ją. Išjungusi variklį atsisega saugos diržą.
– Aš pavairuosiu, o tu dabar numik.
– Gerai, – sako ji ir žiūri į mane niūriai.
– Kas yra?
Kemrina suspaudžia pirštais vairą ir atsilošia sėdynėje.
– Nežinau, ar verta važiuoti į Teksasą.
– Kodėl?
Pasislenku arčiau jos.
Galiausiai ji pažvelgia man į akis ir klausia:
– Nes – o kas toliau? Ten – galinė stotelė. Tu ten gyveni. Kas ten mūsų laukia?
Žinau, kur ji lenkia, nes aš ir pats jau kurį laiką slapčia gainioju galvoje šias mintis.
– Ogi tai, ką mes patys nuspręsime veikti, – atsakau.
Pasisuku į ją ir dviem pirštais suimu jai smakrą.
– Pažvelk į mane.
Ji paklauso. Jos akyse – ilgesys, neaiški baimė ir kančia. Iškart matau, nes ir pats tą patį jaučiu.
Nuryju seiles ir pasilenkęs prie jos atsargiai pabučiuoju.
– Kai ten nuvažiuosim, tada ir pagalvosim, gerai?
Kemrina nenoriai linkteli. Bandau išspausti šypseną, bet man sunkiai sekasi, nes žinau, kad negalėsiu duoti jai atsakymų, kurių ji iš manęs tikisi. Juo labiau tų, kuriuos mielai norėčiau jai ištarti pats.
