Kemrina pasislenka ir atsisėda keleivio pusėje, o aš išlipu iš automobilio ir apeinu iš kitos pusės. Pro mus akindamos pralekia dvi lengvosios. Užtrenkiu dureles ir kurį laiką tyliai sėdžiu. Kemrina žiūri pro savo šoninį langą, mintydama, ko gero, tą patį, ką ir aš. Ji sutrikusi, abejojanti ir galbūt išsigandusi. Dar su niekuo manęs nesiejo toks glaudus ryšys kaip su ja, ir tai mane kankinamai žudo. Ištiesiu ranką prie užvedimo spynelės ir laikau suspaudęs pirštais raktelį. Giliai atsidūstu.
– Važiuosime aplinkiniu keliu, – sakau nežiūrėdamas į ją ir užvedu variklį.
Pajuntu, kai ji atsigręžia į mane.
Grįžtelėjęs priduriu:
– Jeigu nori.
Jos veidą atgaivina vos pastebima šypsena. Linkteli.
Nuspaudžiu grotuvo mygtuką ir aparatas pradeda burgzti. Pro garsiakalbius pasigirsta grupės „Bad Company“ daina. Prisiminęs mūsų susitarimą jau ketinu perjungti, bet Kemrina mane sulaiko.
– Nereikia, palik, – ir dar plačiau šypsosi.
Įdomu, ar ji prisimena tą pirmąjį vakarą autobuse, kai susipažinom? Kai prašiau jos pasakyti bent vieną grupės „Bad Company“ dainą? Ji paminėjo „Pasirengusi meilei“. Tada aš jos paklausiau: „Tikrai?“ Nesuprantu, kodėl tada taip išsprūdo, bet dabar matau, kad nelabai ir apsirikau. Keista, kad dabar užgrojo kaip tik šita daina.
Važiuojame apatine Luizianos valstijos dalimi, paskui 82-uoju greitkeliu traukiam tolyn ir pasiekiam Teksasą. Šįryt Kemrina visa švyti – nors mes ir Teksase, – regėdamas ją tokią linksmą, šypsausi ir aš. Važiuojame nuleistais langais ir ji gal jau visą valandą sėdi iškišusi pro langą kojas. Žvilgtelėjęs į šoninį veidrodėlį jos pusėje regiu tik dailiai nulakuotus kojų nagučius.
– Nieko verta kelionė greitkeliu, jeigu nevažiuoji iškišusi kojų pro langą! – šaukia ji bandydama perrėkti muziką ir salone ūžaujantį vėją. Šįkart ji susipynusi vieną kasą, vėjas plaiksto apie veidą išsitaršiusius plaukus.
– Teisingai sakai, – pritariu jai ir užminu greičio pedalą. – Ir dar važiuodama greitkeliu turi pakvailioti su vilkiko vairuotoju.
Nustebusi ji taip staigiai sukteli galvą į mane, kad net plaukai užkrenta ant veido.
– Ką?
Juokiuosi.
– Taip, taip, – muzikos ritmu plekšnoju pirštais per vairą. – Tai būtina. Negi nežinojai? Turi atlikti vieną iš trijų dalykų. Pirmas, – iškeliu vieną pirštą. – Parodyti nuogą užpakalį.
Kemrinos akys išvirsta kaip kukuliai.
– Antras: važiuojant greta vilkiko turi apsimesti besimasturbuojanti.
Jos akys dar labiau išvirsta, lūpa atvimpa.
– Trečias: padirbt su ranka, – sugniaužęs kumštį pakilnoju ranką aukštyn žemyn, – kad jis tau papypintų.
Jos veidą nušviečia palengvėjimas.
– Supratau, – sako ji ir lūpų kampučiuose susiraito paslaptinga šypsena. – Kai tik pasivysim vilkiką, pagardinsiu šią kelionę pakvailiodama su vilkiko vairuotoju, – drąsiai pareiškia ji.
Po dešimties minučių tolumoje išvystam auką – velnias, jam pasisekė. Betgi tai Kemrinos užgaida. Lekiam tiesiu keliu pro lygumas, abipus kelio nė jokio medelio. Prisivejam vilkiką ir važiuojam jam iš paskos pastoviu šimto penkių kilometrų per valandą greičiu. Kemrina mūvi savo dailiuosius trumpučius baltus medvilninius šortukus – jie man velnioniškai patinka, – atplėšia nuo sėdynės sulenktas kojas ir ištiesusi užkelia ant prietaisų skydelio. Valiūkiškai šypsosi, ir tai mane užveda.
– Pasirengusi? – klausiu prisukdamas garsą.
Kemrina linkteli ir aš žvilgteliu pirma į užpakalinio vaizdo, paskui į šoninius veidrodėlius bei į priekį, kad būtų laisvas kelias viena ir kita kryptimi.
Išlendam iš už vilkiko ir judam priešpriešine juosta. Kemrina pakiša po šortukais dešinę ranką.
Man akimirksniu pasistoja.
O buvau toks tikras, kad paprašys tik papypinti!
Kreivai šypsodamasis akies krašteliu seku ją žvilgsniu, o galvoje sukas pačios nepadoriausios mintys. Kemrina žiūri į mane ir šypsosi. Dar stipriau spusteliu greičio pedalą ir netrukus mes susigretinam su vilkiko kabinos langu.
Kemrinos ranka po plonyčiais šortukais juda drąsiai ir užtikrintai. Kairės rankos smiliumi ir nykščiu laiko atitraukusi gumelę, kad matytųsi nuogas pilvas. Atremia galvą į sėdynės atlošą, pasislenka dar žemiau. Aš vos begaliu žiūrėti į kelią. Sukandusi apatinę lūpą ji energingai brauko ranka po kelnaitėm. Pradedu manyti, kad ji, ko gero, neapsimetinėja. Mano vyriškumas toks kietas, kad nors deimantus pjaustyk.
Vilkikas irgi lekia vienodu greičiu. Užsižiūrėjęs į Kemriną nė nepastebiu, kaip koja pakyla nuo pedalo ir greitis pamažu lėtėja, rodyklė nukrenta keliom padalom žemyn. Vilkikas irgi sumažina greitį.
Pro langą pasigirsta kimus, baubiantis balsas.
– Jėzau mano, pupa uoga! Infarktą man įvarysi, gražuolyte! Ėhėhė!
Ir linksmai papypina.
Savanaudiškumo jausmui pabudus, sumažinu greitį nuo šimto iki septyniasdešimties ir vėl užlendu už vilkiko. Pačiu laiku, nes kaip tik priekyje pamatau atlekiantį sunkvežimį.
Žiūriu į Kemriną neabejotinai pamišusiu žvilgsniu. Ji ištraukia iš kelnaičių ranką ir nusišypso.
– Nesitikėjau iš tavęs šito!
– Dėl to ir dariau, – sako ji ir vėl iškiša pro langą kojas, užstodama man šoninį veidrodėlį.
