– Ar tu tikrai… masturbavaisi? Neapsimetinėjai?
Nuo septyniasdešimties sulėtinu iki šešiasdešimt kilometrų per valandą. Širdis daužosi krūtinėje.
– Taip, tikrai, – sako ji, – tik dariau tai visai ne dėl vilkiko vairuotojo.
Ir gudriai šypsosi, ranka ištraukia iš burnos vėjo įpūstus plaukus. O aš negaliu atplėšti akių nuo jos lūpų, man norisi jas bučiuoti, kramsnoti.
– Nepagalvok, kad skundžiuosi, – vėl stengiuosi žiūrėti į kelią, kad nepadaryčiau avarijos ir neužmuščiau mūsų abiejų, – bet man dabar… truputį negerai.
Kemrina dėbteli man į dvišakumą, paskui vėl į akis, pakreipia į šoną galvą ir šelmiškai žiūri į mane. Paskui pasislenka arčiau manęs ir sauja suima man tarp kojų. Dabar jau širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Abiem rankom net pabalusiais krumpliais laikausi įsikibęs vairo. Kemrina ima bučiuoti man kaklą, skruostą, paskui lūpomis gnaibo ausies spenelį. Mano kūnu pereina pagaugai.
Tada ji atsega man užtrauktuką.
– Tu padėjai, kai man buvo negerai, – sukužda man į ausį ir krimsteli kaklą, – todėl noriu atsilyginti tau tuo pačiu.
Ir žiūri man į akis.
Kvailai linkteliu, nes galvoje nuo susijaudinimo taip ūžia, kad net žodžio išlementi nebegaliu.
Atsilošęs prisispaudžiu prie sėdynės, nes ji suima rankon mano pasididžiavimą ir palenkia galvą į tarpą tarp mano pilvo ir vairo. Nevalingai lošteliu atgal, nes pajuntu jos liežuvį lyžčiojant aplink galvutę.
Kai Kemrina suima jį visą savo burna, mano galva lošteli atgal, o aš iš visų jėgų stengiuosi nepaleisti iš akių kelio, išsižiojęs pro burną gaudau orą. Vairuoju iki baltumo suspaudęs kaire ranka vairą, o ji čiulpia vis smarkiau ir greičiau, dešinė mano ranka nusprūsta nuo vairo ir dabar glosto jos galvą, šviesūs plaukai veliasi man tarp pirštų.
Rodyklė nuo šešiasdešimt penkių kilometrų pašoko iki aštuoniasdešimties.
Prie devyniasdešimt penkių jau virpa kojos ir temsta akyse. Vėl abiem rankom įsitveriu vairo ir bandau kaip nors suvaldyti –
Po šito šiurpinančio Kemrinos darbelio burna man pavyko išvairuoti automobilį ir nenulėkti į griovį. Rytą jau privažiuojame Galvestoną, o ji dar pučia į akį atsišliejusi sėdynės, pusiau nukarusiomis kojomis. Nenoriu jos žadinti. Pirmiausia lėtai pravažiuoju pro motinos namą, pastebiu, kad kieme nėra automobilio, o tai reiškia, kad šiandien ji banke, darbuojasi. Neskubėdamas pasirenku aplinkinį kelią į savo namus ir traukiu Penkiasdešimt trečiąja gatve. Šiąnakt Kemrina mažai miegojo, bet jaučiu, kad sulėtėjęs greitis privers ją atsibusti. Įvažiavus į Kedrų alėjos Parko gyvenamųjų namų kompleksą ji pradeda muistytis kėdėje.
Kemrina kilsteli nuo sėdynės atlošo šviesiaplaukę galvą ir išvydus jos mielą veidą man iš lūpų išsiveržia juoko banga.
Ji užsimiegojusi krypteli į šoną galvą ir nepatenkinta burbteli:
– Kas čia taip juokinga?
– Ai, mažule, tiesiog šitaip norėjau greičiau tave prižadinti.
Kemrina pasilenkia prie užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir, išvydusi sau ant skruosto tris nugulėtas žymes iki pat ausies, pavarto akimis. Pabaksnoja per jas pirštais.
– Oho, atrodo kaip žaizdos, – sako.
– Tu man graži net ir su dryžiais, – nusijuokiu, ji nesusilaiko ir taip pat šypteli.
– Štai ir atvažiavom, – galiausiai pranešu jai ir, įvažiavęs į laisvą tarpą tarp automobilių, išjungiu variklį. Sėdžiu nuleidęs rankas.
Automobilyje tampa nejaukiai tylu. Nors nė vienas iš mūsų tiesiai neprasitarėme, kad Teksase mūsų kelionė turės baigtis ar kad mūsų santykiai ūmai turės pasikeisti, dabar tai abu puikiai jaučiame.
Skirtumas tas, kad tik aš vienas žinau kodėl.
Kemrina sėdi tyli kaip žemė ir net nejuda, susidėjusi rankas ant kelių.
– Užeikim į vidų, – pakviečiu norėdamas nutraukti tylą.
Kemrina išspaudžia šypsnį ir atidaro dureles.
– Oho, čia panašiau į bendrabučių kompleksą nei į gyvenamųjų namų rajoną.
Užsimetusi ant peties kuprinę ir rankinuką išlipusi dairosi po istorinius pastatus ir milžiniškus aplinkui augančius ąžuolus.
– Ketvirtam dešimtmety čia buvo Amerikos jūrų pėstininkų ligoninė, – paaiškinu traukdamas iš bagažinės krepšius.
Kemrina nuo užpakalinės sėdynės pačiumpa Eidano gitarą.
Vingiuotu balto smėlio takeliu einam į mano mažą butelį pirmame aukšte. Atrakinu duris ir mes įžengiame į didelę erdvią svetainę. Vos įžengus į vidų nosį sukutena ilgai negyventos patalpos kvapas. Nebjaurus, tiesiog troškus.
Numetu ant grindų krepšius.
Kemrina stovi ir dairosi, apžiūrinėja kambarį.
– Mesk daiktus, kur tik nori, mažule.
Priėjęs prie sofos nutraukiu nuo atlošo atsainiai numestus džinsus, sugraibstau nuo krėslo ir sofos išmėtytus apatinius ir marškinėlius.
– Gražus tavo butas, – pagiria gainiodama akis po svetainę.
Paskui numeta ant grindų savo daiktus, o Eidano gitarą atremia į sofos kraštą.
– Menka viengungio skylė, – atsakau žingsniuodamas į valgomąjį, – bet man čia labai patinka. Be to, norėjau gyventi kuo arčiau paplūdimio.
– Gyveni čia vienas? – klausia ji sekdama iš paskos.
